Uždraustas kraujas

O kad čia būtų bent menkutė užuomena į ką nors, kas leistų susiprasti, jog Džulianas, nėra vien mano vaizduotės vaisius. Kur pradingo tos visos paikos ir bereikšmės mintys, besisukančios kiekvieno žmogaus galvoje? Sakyčiau, pagaliau susiprato esančios ne savo vietoje ir atsisveikinusios išskrido į šiltuosius kraštus. Bet kur tau, tai būtų pernelyg lengva, tokiems nesusipratėliams, kaip mes, žmonės. Ir šiaip, kainuotų per daug laiko išmokti, atsikratyti pašalinių minčių. Kaip ten ta būsena vadinama? Meditacija? Gal koks šamanas iš rytų tą ir galėtų pavaryti, tačiau Sofi, nė velnio.

Viena, aiški ir tiksli mintis. Daugiau nieko, visiškai nieko jos galvoje. Jokia mažytė, nenaudėlė mintelė, neįlindo į kokią spintutę, nepalindo po stalu ir nepasilėpė dar balažin kur. Jokia! Tad ką kalbėti, apie kažkokį kvailą mano vaizduotės vaisių, jog ji čia Džuliano dėka? Absurdas!

Kitavertus, visos mano absurdiškos teorijos, kurias vienareikšmiškai visada nuvydavau šalin, pasitvirtindavo atėjus laikui ir beabejo sugadindavo nuotaiką, mat niekaip nesuprasdavau ko aš tuomet savo mintimis nepasitikėjau. Taip, ankščiau leisdavau aplinkai veikti mane labiau nei savo pačios galvai. Ir kokia kvaila buvau? Na, o dabar, pabandysiu lyg kokia ekstrasensė pasikliauti savo nuostabia ir tikrai labai „tikslia“ moteriška nuojauta. Irgi ne per protingiausia. Bet kas man belieka? Arba tikėtis ir iš anksto pasiruošti galimam Džuliano pasirodymui, arba ateity eilinį kartą stovėti išsižiojusiai ir stebėtis: Ak ir iš kur jis čia atsirado? Na jau ne. Pirmasis variantas daug geresnis.

- Tai kur mes einame, į vonią?,- lyg tarp kitko paklausiau, spoksodama į glausta suknele apdengtą nugarą. Ar man vaidenasi, ar Sofi dabar daug stambesnė?

Atsakymo nesulaukiau. Baigiu priprasti, nors ji ir nekokia vampyrė. Atsidusau, toliau tęsdama spektaklį. Jug toms ausims, kurios klausosi mano kiekvieno širdies dūžio, nereikia žinoti, jog mes pažįstamos? Turbūt, kad ne.

- Tai nesišnekėsi su manimi? Tau čia taip Klaudijus liepė? Ignoras, mergyt?

Net mano sarkazmas, jos nepabudino iš tos dalinės komos į kurią panardino tie suknisti kraujasiurbiai.

Ar man taip atrodo, ar aš dėl kažko pykstu? Ak taip, aš turbūt jau praėjau tuos, pirminio suvokimo, neigimo ir dar šimtus stadijų. Dabar atėjo pykčio ir įniršio eilė. Ir ką? Galėčiau suknežinti bet kokią sieną, o vis tvardausi. Na gerai, negalėčiau, bet vistiek tvardausi. Taigi esu priklausoma, nuo Klaudijaus kraujo, po galais.

- Kaip nuostabu, nu žinokit visą gyvenmą tik ir svajojau, kada būsiu priklausoma nuo vampyrų dievo kraujo. Geriau nė nebūna…

Sofi staiga sustojo ir atvėrė šonines duris. Na gal jau čia bus tas kvailas kambarys, nes vaikščioti tais painiais koridoriais jokio smagumo. Mergina raudonais žandukais (iš jų sprendžių, kad jos kraujo tikrai dar niekas nesiurbė), stovėjo ir nebyliai spoksojo į mane. Atsidusau ir suvokusi jos super iškalbingą tylą žengiau pro duris. Ir tai dar nebuvo kambarys! Tik mažas kambariukas su trimis durimis: tos pro kurias mes atėjome, durys priešais mane ir durys mano kairėje. Dešinėje pro platų langą galėjau įžvelgti daug debesų. Sprendžiant iš jų mes ne pirmame ir net ne penktame aukšte.

Sofi vėl atidarė duris, šįkartą įtaisytas dešinėje ir vos aš patekau į didžiulį vonios kambarį, jos už manęs užsivėrė ir paliko vieną su milžinišku kubilu, vonia, kriaukle ir šiaip neįtikėtinu vaizdu į lauką. O taip, per visą sieną, o tiksliau vietoj jos driekėsi milžiniškas stiklas, už kurio, lyg už vitrinos, ramiai sau plaukiojo debesys.

- Oho, tikrai karaliaus verta vonia,- iškvėpiau į orą, svarstydama ką Klaudijus pagalvos, tai išgirdęs.

Kaip ir spėjau, pradariusi spintą joje išvydau juodą suknelę. Šyptelėjau, mąstydama apie tai, jog kai kaklu tekės mano kraujas, tokios spalvos suknelė taip stipriai neišsiteplios.

Nieko nebelaukdama prisipyliau vonią vandens ir numetusi savo nutriušusią, tiek visko iškentėjusią suknelę ant grindų, įlipau į karštą vandenį. Gera buvo jausti, kaip bent dalelė viso purvo nusiplauna nuo mano odos. Po šitiekos laiko be vonios, tai buvo tarsi rojus. Mirkau vandenyje, mėgindama sudėlioti visas mintis į vietas, kad pagaliau galėčiau nuspręsti kaip toliau elgtis.

Taip nebūtų buvę labai sunku, jei ne vienas kruvinas veidas kylantis iš mano pasąmonės ir tarsi rėkiantis, jog tai mano kaltė, jog tai aš jį nužudžiau. Purčiau ir purčiau galvą mėgindama nuvyti Loko veidą į šalį, tačiau jis kaip koks parazitas apsistojo ir nė nesiruošė išeiti.

Kodėl? Kodėl tai tampa tokiu sunkiu uždaviniu, kai tenka susitaikyti, jog jis miręs. Kažkada juk net pati troškau jo mirties, norėjau keršto už jo melą. Tai kas pasikeitė? Dabar jo nebėra ir man skaudu, nes suvokiu, jog prie to prisidėjau ir aš. Ar kas būtų pasikeitę, jei nebūčiau ėjusi paskui Martiną, tą lemtingąją naktį?

Viena po kitos ašaros ritosi mano skruostais, mėgindamos išpešti iš manęs visą skausmą ir graužatį. Vanduo buvo karštas, tačiau aš vistiek apsikabinau save rankomis ir stipriai stipriai užsimerkiau.

Lokai.. Jei tai aš kalta, atleisk man. Nesitikėjau, jog, tu, čia pasirodysi, net ir rizikuodamas savo gyvybe. Tą naktį, jei būčiau žinojusi, kas nutiks, nebūčiau sekusi paskui Martiną ir palikusi jūsų visų vienų. Tačiau aš nežinojau ir tu nežinojai. Niekas nežinojo. Ir, tu, pats mane privertei taip pasielgti. Kodėl turėjai man meluoti, kodėl?

- Tau nepatiktų jaustis tik įrankiu, todėl tau ir melavome, Elžbieta..

Mano akių vokai žaibiškai šovė į viršų.

- Po galais!- išmikčiojau išvydusi priešais save Loko veidą,- Kas? Kaip?!

Patiko (22)

Rodyk draugams

� is įrašas įdėtas Penktadienis 3. Vasaris 2012 ir priskirtas temoms 20:33 � ią diskusiją galite sekti užsiprenumeravę RSS 2.0 RSS srautą. Galite komentuoti arba palikti nuorodos pranešimą iš savo tinklaraščio.