Uždraustas kraujas

- Bet, bet… Kaip, tu, tu, jug..- vapėjau akimis bėgiodama Loko veidu,- tu miręs, to negali būti!

Pašaipi šypsena, prie kurios jau buvau pripratusi, vėl nušvietė putlias juodaodžio lūpas. Šaltis sustingdė visą mano kūną ir aš pražiota burna likau stebeilitis į linksmą Loko reakciją. Kaip taip gali būti, kad jis negyvas? Galiu prisiekti, kad mačiau, kaip jo kakle buvo įsmeigtas kuolas, kaip jis buvo nukryžiuotas tarsi Jėzus! Po galais, kas čia per nesąmonės! Negaliu tiesiog sapnuoti, nes Lokas atrodė toks tikras ir gyvas, kad tai būtų beprotystė, sapnuoti tokius realius vaizdus. Po velnių, gal tai mano pasamonė vėl krečia pokštus? Ar jai nepakako ir to, jog man protelis ir taip jau pasimaišė nuo pastarųjų mėnesių ir visų tų įvykių, kurie mane užpuolė ir apkandžiojo tarsi uodai. Ak pala, jie ir yra uodų giminės! O velniava, ir vėl pradėjau greitomis dėlioti suknistas mintis, kurios jau nebesidėlioji ir aš…

- Taip, aš miręs,- greitu mostu pertraukė mano padriką galvoseną. Giliai įkvėpiau ir užsimerkiau skaičiuodama sekundes. Vienas, du, trys, keturi, penki, šeši, septyni..,- ir aš vis dar čia.

Plačiai atvėriau akis ir vis dar nustėrusi, jį nužvelgiau.

- Tu tik mano vaizduotės vaisius,- tariau ir vėl užsimerkiau. Kur aš baigiau? Ak taip, aštuoni, devyni, dešimt, vienuolika, dvylika, trylika, ketur..

- Galima ir taip pavadinti. Aš dvasia. O tu gali regėti dvasias, taigi techniškai esu vien tavo galvoje.

- Aš galiu regėti dvasias?- lėtai atkartojau, sverdama kiekvieną žodį. Dar stirpiau užspaudžiau akių vokus ir sučiaupiau lūpas

- Taip, mirusias dvasias. Ir aš taip pat galiu girdėti ką tu galvoji, nes esu tavo galvoje.

- Kažkoks absurdas, nesąmonė, farsas!- burnojau sau po nosim,-jei gali girdėti ką aš galvoju, tai pasakyk!

- Tu prisimeni, tai ką tau sakė Martinas. Jog Uždraustieji regi dvasias. Ir tu jau tiki, jog aš čia. Tad užteks vaidybos, nebėra laiko.

Pasikeitęs tonas, tarsi vožė man per žandą ir aš viską pagaliau suvokiau. Taip visa tai gali būti tiesa, jis gali būti teisus. Ar aš? Nesvarbu. Bet ta širdį užspaudusi atsakomybė, kuri vėl atsėlino su suvokimu, mane sugraudino.

- Jei tu tikras,- pažvelgiau į jo akis, tokias pačias, kokios jos buvo ir prieš jo mirtį,- tuomet ko nori iš manęs?- paklausiau ir po sekundės pridūriau,- Aš jau atsiprašiau.

Vietoj atsakymo jo ranka tik sujudėjo ir jis mostelėjo į šoną.

- Apsižvalgyk,- įsakmiai paliepė ir aš pirmą kartą atplėšiau akis nuo jo veido. Tą akimirką prisiminiau, jog esu vonioje ir impulsyviai pašokau. Širdis pradėjo daužytis į krūtinę, kai akys apsiprato su vaizdu aplink mane. Kaip taip gali būti? Ar tai irgi mano vaizduotės vaisius? Ši pieva. Vilkėjau šviesia salotine suknute ir stovėjau vidury plačios, galo ir pabaigos neturinčios pievos.

- Viskas, dabar tai jau tikrai sapnuoju!- išpyškinau ir apsisukau.

- Aš tave čia atsivedžiau ir  tavo pasamonė dabar su manimi, tačiau kūnas vis dar vonioje, kurią dabar šturmuoja tavo apsaugininkai. Visiems kitiems šiuo metu tu esi mirusi.

Mirusi? Kaip turėčiau jaustis mirusi? Kaip tik aš dabar esu daug gyvesnė nei ankščiau! O gal mirtis tėra iš vienos gyvasties perėjimas prie kitos, pakeičiant tik aplinką ir daugiau nieko. Nejaučiau baimės, nes jos ir nebuvo. Lokas yra miręs ir jaučiau smarkų graudulį dėl jo dalios, tačiau aš taip pat galiu būti mirusi. Ir ką? Ir nieko. Tuščia. Lyg mirtis būtų mažas žaisliukas ar nedidelė kliūtis, kurią galima apeiti. Juk mirti bijo visi ir tik drąsiausi išdrįsta tai pripažinti. Tad kodėl aš jos nei bijau, nei man reikia kažką pripažinti? Aš nepriklausau visiems, ir neesu nė per nago juodimą drąsi. Tad kas aš? Tuštuma, pagimdyta besaikio pasitikėjimo? Ir nors pati į savo mirtį nė kiek nereaguoju, tad kas dar gali reaguoti? Džulianas? Adamas? Martinas? Klaud.. O, jug aš jam dabar mirusi.

- Klaudijus turbūt pašėlo,- sukuždėjau bežadžiu balsu Lokui supratingai mane tiriančiam ir dribau ant žolės. Pirštais perbraukiau per ją ir atsidusau,- nesijaučiu mirusi. O gal esu?

- Nesi. Miręs tik tavo kūnas, tačiau tu dar į jį sugrįši, jei mes paskubėsime,- šyptelėjo.

- Kaip tai paskubėsim?- tas jo „jei“ man nepatiko, labai nepatiko.

- Na tau gali nebelikti į ką grįžti. Klaudijus gali nedelsti, kol tavo kraujas dar šiltas jis..

- O velnias!- pertraukiau. Jis ką juokauja? Tai ko mes dar čia tupime, kol mano kūnas gali būti draskomas į dalis,- tau ką galvoj negerai?!

- Šiaip tai čia tavo galva. Bet gerai. Aš tau visą laiką norėjau pasakyti, jog nežudytum Klaudijaus.

Nustebusi dar kartą įdėmiai nužvelgiau juodaodžio akis. Jis visą gyvenimą troško nužudyti vampyrų karalių, o dabar to atsisako. Kas tai lėmė? Jo mirtis? Ar dėl to jis nebenori?

- Aš nebenoriu, nes nenoriu rizikuoti tavo galva. Jei tu jį nužudysi- mirsi.

- Tai mano sprendimas,- tariau ir atsistojau.

- Tačiau, tai mano idėja. Negali jos pavogti,- atsainiai tarė ir palietė mano ranką. Dabar jo kūnas atrodė daug gyvesnis, nei aš jį prisiminiau.

- Tu, norėjai pavogti mano valią,- atrėmiau aštrų ir tiriantį žvilgsnį,- todėl idėjos nusisavinimas nėra labai jau blogai. Beto esi miręs.

Užsiėmiau burną vos tai pasakiau. Kas man darosi, kodėl aš taip elgiuosi?

- Atsiprašau,- išmikčiojau.

Vėl tampu bjaure kale, skaudinančia kiekvieną sutiktą būtybę. Nors niekada jug ir nebuvau kitokia? Tačiau šįkartą aš rimtai norėjau permainų, norėjau keisti savo vertybes. Deja eilinį kartą, sumidžiojau kruopščiai statytą smėlio pilį.

- Neturi už ką atsiprašinėti, tu nekalta dėl to,- Lokas pirštais perbraukė mano skruostu ramindamas jausmus ir jam pavyko. Po sekundės jis vėl prabilo,- O dabar nebeturime laiko, tavo kūnas jau Klaudijaus rankose. Taigi, klausykis. Negali jo nužudyti, nes mirsi ir pati. Tai bus beprasmiška, o be to, kas išgelbės Andorą ir Misę?,- norėjau klausti iš kur jis žino, bet jis užbėgo man už akių,- Aš gi tavo galvoje. Taigi palauk, gyvenk su Klaudijum, tu jau nieko nebepakeisi. Buvau kvailas ir nesupratau to, tačiau tu gali nebepadaryti tos pačios klaidos. Gali likti gyva.

Laukiau kol jis pratęs, tačiau Lokas kaip nutilo, taip ir liko nutilęs. Nenorėjau sutrugdyti jam mąstyti, kad ir kaip mane spaudė laikas. Tiesiog buvau jam skolinga, nors jis tai ir neigė. Jaučiau kaip imu graudintis ir jei jis toliau tylės, palūšiu.

- Pagalvok apie tai, Elžbieta,- galiausiai sumurmėjo Lokas vis dar susimąstęs apie kažką,- jei aš miriau nereiškia, kad ir tu, turi mirti. O dabar, lik sveika, Uždraustoji, ir atleisk man…

Norėjau jam atsakyti, norėjau jį įtikinti, kad privalau tai padaryti, kad jam nėra už ką atsiprašinėti, tačiau nebegalėjau, pavėlavau. Visas vaizdinys išplaukė man iš akių, Loko ranka ištirpo man nuo žando ir aš vėl sugrįžau į karčią realybę, kuriai esu pasmerkta.

Plačiai atsimerkiau ir pradėjau žiaugčioti, lyg būčiau atgaivinta po paspringimo vandeniu. Jaučiau aplinkui tvyrančią įtampą ir į mane įsmeigtas karaliaus akis, tačiau nekreipiau į nieką dėmesio.

Mintimis vis grįžau prie Loko veido, kai jis tarė paskutiniuosius savo žodžius. Kas paskatino jį apsigalvoti? Tai tiesiog negali būti mirtis ir niekada nebus. Jį kažkas pakeitė ir aš jau niekada nebesužinosiu kas. Jei tik galėčiau įlysti į jo mirusią galvą, taip kaip kad jis įlindo į manąja. Gal man irgi reiktų mirti dėl to? Mirti dėl žmogaus kuris manęs kone maldavo, jog nemirčiau. Deja aš turiu tai padaryti ir padarysiu, nužudysiu Klaudijų taip, kaip ir planavau, tam kad atkeršyčiau už jį ir už save. Geriau mirsiu dėl kilnaus tikslo, negu gyvensiu gėdos ir priklausomybės liūne.

Ryžtingai pažvelgiau į sunerimusį veidą virš savęs. Nors vampyrų veidai ir nesikeičia, aš tikrai tariausi išvydusi mažą raukšlelę virš tankaus Klaudijaus dešiniojo antakio. Sučiauptos lūpos reiškė didelius nemalonumus, tačiau akyse išvydau palengvėjimą, kurio netgi jam nepavyko nuslėpti. Šyptelėjau, toliau tyrinėdama jo veidą.

- Sveikas, mano karaliau. - sukuždėjau, toliau klastingai šypsodamasi,- Pasiilgai?

Rodyk draugams

O kad čia būtų bent menkutė užuomena į ką nors, kas leistų susiprasti, jog Džulianas, nėra vien mano vaizduotės vaisius. Kur pradingo tos visos paikos ir bereikšmės mintys, besisukančios kiekvieno žmogaus galvoje? Sakyčiau, pagaliau susiprato esančios ne savo vietoje ir atsisveikinusios išskrido į šiltuosius kraštus. Bet kur tau, tai būtų pernelyg lengva, tokiems nesusipratėliams, kaip mes, žmonės. Ir šiaip, kainuotų per daug laiko išmokti, atsikratyti pašalinių minčių. Kaip ten ta būsena vadinama? Meditacija? Gal koks šamanas iš rytų tą ir galėtų pavaryti, tačiau Sofi, nė velnio.

Viena, aiški ir tiksli mintis. Daugiau nieko, visiškai nieko jos galvoje. Jokia mažytė, nenaudėlė mintelė, neįlindo į kokią spintutę, nepalindo po stalu ir nepasilėpė dar balažin kur. Jokia! Tad ką kalbėti, apie kažkokį kvailą mano vaizduotės vaisių, jog ji čia Džuliano dėka? Absurdas!

Kitavertus, visos mano absurdiškos teorijos, kurias vienareikšmiškai visada nuvydavau šalin, pasitvirtindavo atėjus laikui ir beabejo sugadindavo nuotaiką, mat niekaip nesuprasdavau ko aš tuomet savo mintimis nepasitikėjau. Taip, ankščiau leisdavau aplinkai veikti mane labiau nei savo pačios galvai. Ir kokia kvaila buvau? Na, o dabar, pabandysiu lyg kokia ekstrasensė pasikliauti savo nuostabia ir tikrai labai „tikslia“ moteriška nuojauta. Irgi ne per protingiausia. Bet kas man belieka? Arba tikėtis ir iš anksto pasiruošti galimam Džuliano pasirodymui, arba ateity eilinį kartą stovėti išsižiojusiai ir stebėtis: Ak ir iš kur jis čia atsirado? Na jau ne. Pirmasis variantas daug geresnis.

- Tai kur mes einame, į vonią?,- lyg tarp kitko paklausiau, spoksodama į glausta suknele apdengtą nugarą. Ar man vaidenasi, ar Sofi dabar daug stambesnė?

Atsakymo nesulaukiau. Baigiu priprasti, nors ji ir nekokia vampyrė. Atsidusau, toliau tęsdama spektaklį. Jug toms ausims, kurios klausosi mano kiekvieno širdies dūžio, nereikia žinoti, jog mes pažįstamos? Turbūt, kad ne.

- Tai nesišnekėsi su manimi? Tau čia taip Klaudijus liepė? Ignoras, mergyt?

Net mano sarkazmas, jos nepabudino iš tos dalinės komos į kurią panardino tie suknisti kraujasiurbiai.

Ar man taip atrodo, ar aš dėl kažko pykstu? Ak taip, aš turbūt jau praėjau tuos, pirminio suvokimo, neigimo ir dar šimtus stadijų. Dabar atėjo pykčio ir įniršio eilė. Ir ką? Galėčiau suknežinti bet kokią sieną, o vis tvardausi. Na gerai, negalėčiau, bet vistiek tvardausi. Taigi esu priklausoma, nuo Klaudijaus kraujo, po galais.

- Kaip nuostabu, nu žinokit visą gyvenmą tik ir svajojau, kada būsiu priklausoma nuo vampyrų dievo kraujo. Geriau nė nebūna…

Sofi staiga sustojo ir atvėrė šonines duris. Na gal jau čia bus tas kvailas kambarys, nes vaikščioti tais painiais koridoriais jokio smagumo. Mergina raudonais žandukais (iš jų sprendžių, kad jos kraujo tikrai dar niekas nesiurbė), stovėjo ir nebyliai spoksojo į mane. Atsidusau ir suvokusi jos super iškalbingą tylą žengiau pro duris. Ir tai dar nebuvo kambarys! Tik mažas kambariukas su trimis durimis: tos pro kurias mes atėjome, durys priešais mane ir durys mano kairėje. Dešinėje pro platų langą galėjau įžvelgti daug debesų. Sprendžiant iš jų mes ne pirmame ir net ne penktame aukšte.

Sofi vėl atidarė duris, šįkartą įtaisytas dešinėje ir vos aš patekau į didžiulį vonios kambarį, jos už manęs užsivėrė ir paliko vieną su milžinišku kubilu, vonia, kriaukle ir šiaip neįtikėtinu vaizdu į lauką. O taip, per visą sieną, o tiksliau vietoj jos driekėsi milžiniškas stiklas, už kurio, lyg už vitrinos, ramiai sau plaukiojo debesys.

- Oho, tikrai karaliaus verta vonia,- iškvėpiau į orą, svarstydama ką Klaudijus pagalvos, tai išgirdęs.

Kaip ir spėjau, pradariusi spintą joje išvydau juodą suknelę. Šyptelėjau, mąstydama apie tai, jog kai kaklu tekės mano kraujas, tokios spalvos suknelė taip stipriai neišsiteplios.

Nieko nebelaukdama prisipyliau vonią vandens ir numetusi savo nutriušusią, tiek visko iškentėjusią suknelę ant grindų, įlipau į karštą vandenį. Gera buvo jausti, kaip bent dalelė viso purvo nusiplauna nuo mano odos. Po šitiekos laiko be vonios, tai buvo tarsi rojus. Mirkau vandenyje, mėgindama sudėlioti visas mintis į vietas, kad pagaliau galėčiau nuspręsti kaip toliau elgtis.

Taip nebūtų buvę labai sunku, jei ne vienas kruvinas veidas kylantis iš mano pasąmonės ir tarsi rėkiantis, jog tai mano kaltė, jog tai aš jį nužudžiau. Purčiau ir purčiau galvą mėgindama nuvyti Loko veidą į šalį, tačiau jis kaip koks parazitas apsistojo ir nė nesiruošė išeiti.

Kodėl? Kodėl tai tampa tokiu sunkiu uždaviniu, kai tenka susitaikyti, jog jis miręs. Kažkada juk net pati troškau jo mirties, norėjau keršto už jo melą. Tai kas pasikeitė? Dabar jo nebėra ir man skaudu, nes suvokiu, jog prie to prisidėjau ir aš. Ar kas būtų pasikeitę, jei nebūčiau ėjusi paskui Martiną, tą lemtingąją naktį?

Viena po kitos ašaros ritosi mano skruostais, mėgindamos išpešti iš manęs visą skausmą ir graužatį. Vanduo buvo karštas, tačiau aš vistiek apsikabinau save rankomis ir stipriai stipriai užsimerkiau.

Lokai.. Jei tai aš kalta, atleisk man. Nesitikėjau, jog, tu, čia pasirodysi, net ir rizikuodamas savo gyvybe. Tą naktį, jei būčiau žinojusi, kas nutiks, nebūčiau sekusi paskui Martiną ir palikusi jūsų visų vienų. Tačiau aš nežinojau ir tu nežinojai. Niekas nežinojo. Ir, tu, pats mane privertei taip pasielgti. Kodėl turėjai man meluoti, kodėl?

- Tau nepatiktų jaustis tik įrankiu, todėl tau ir melavome, Elžbieta..

Mano akių vokai žaibiškai šovė į viršų.

- Po galais!- išmikčiojau išvydusi priešais save Loko veidą,- Kas? Kaip?!

Rodyk draugams

Kiekvienas sumautas raumuo prisipildė tiek energijos, jog net atominę bombą be vargo pralenktų. Tankiu gyslų raizgalynu, vienas po kito skriejo veržlūs kraujo kūneliai, išskėstomis rankomis pasitikdami naują kūną, kuriame jiems teks apsistoti. Kiekviena ląstelė noriai sutiko ir įsileido šiuos svetimkūnius į savo namus ir niekam nė nekilo abejonių, jog jie gali pakenkti. Galbūt, taip aistringai įsiveržę į mano organizmą, jie ir neatnešė to vaidmainystės ir piktžiugos mišinio, glūdinčio giliai šeimininko širdyje (jei jis tokią iš vis turi), tačiau jie atnešė aklą priklausomybę ir palengvėjimą, kurio man jau seniai trūko. Suvokimas, jog visą laiką aš ilgėjausi ne ko kito, o jo kraujo, trenkė į mano pasamonę taip staigiai, jog niekas jau nebegalėjo sulaikyti manęs nuo skausmingo šūksnio, išsiveržusio pro krauju aplipusias lūpas. Ir kad ir kiek aš tvardžiau savo atgimusias jusles, jos vistiek diktavo norą, pasirodyti pasauliui iš visų pusių.

Suvokimas, yra žiaurus dalykas visomis prasmėmis. Jis netik atveria mums pasaulį, tačiau ir pasmerkia amžiams taikstytis su to pasaulio bėdomis. O kas to gali norėti? Su suvokimu, visuomet ateina ir atsakomybė. Žmogus privalo, tas problemas priimti ir prisidėti prie jų sprendimo. Jei to nedarys, jis bus niekingai bailus žmogus. Jei darys, jis taps tokiu, kaip ir kiti. Priklausomu nuo pasaulio valios, nuo jos bėdų dydžio ir masto.

Todėl dabar atėjus suvokimui, aš pajutau ir priklausomybę. Karčią ir įnoringą. Kiek kartų aš apgaudinėjau save, kad tai tėra paikos mintys, pagimdytos tykaus nuobodulio? Kad kiekvienas vaizduotėje sukurtas Klaudijaus kraujo lašas, tėra nesusipratimas. Kad aš galiu nuo to išsivaduoti, kad jis nė kiek nevaldo manęs.

Tačiau aš klydau. Esu tiek pat priklausoma nuo jo kraujo, kiek nuo paties gyvenimo. Ne. Nuo šiol tas raudonas skystis ir yra mano gyvenimas, atversiantis kelius į naują beprotystės lygį. Ar aš to noriu? Ne. Bet ar turiu pasirinkimą? Ne.

- Ką tu padarei?-išlemenau bežadžiu balsu tikrąjam kaltininkui.

- Tu jauti tai? Ar ne? Po antro karto, visi menki žmogeliai tampa mūsų vergais, kad ir kaip to nenorėdami. Sveika atvykusi į mano pasaulį, Uždraustoji. Net ir tavo pražūtingas kraujas, nesugebėjo apsaugoti tavęs nuo lemties. Jau seniai buvo aišku, kad, tu, tapsi mano. Tai kas mus vilioja, iš tikrųjų yra patys baisiausi priešai šiame gyvenime.

Veidu prigludau prie žemės, liežuviu braukdama per paskutiniuosius kraujo lašus ant savo lūpų. Kodėl mano viduje gimė tokia baisi prieprieša? Kūnas jautėsi taip gerai.. Taip gerai.. Jis norėjo šokti, suktis, bėgti pavėjui ar prieš vėją. Norėjo naudoti savo energiją, gautą iš pačio šėtono. Tik kodėl to, nė kiek nenorėjo mano širdis? Dusliai dunksėdama po mano delnais ji verkė kruvinomis ašaromis, suvokdama, kad nuo šiol ji nebepriklauso man, daugiau nebe. Ji tapo Klaudijaus, nes tik jis vienas tegalės išpildyti jos vieną vienintelį troškimą. Gauti to saldaus, viliojančio raudono skysčio, tekančio po balkšva vampyro oda. Aš galiu su tuo gyventi, dar galiu. Deja, kiek ilgai pakęsiu būvimą be kraujo?

- Tai nėra taip blogai.- šaltos rankos pakėlė mano galvą. Stipriai užmerkiau akis, mėgindama nuslėpti visą siaubą apėmusį mane,- Esi pirmoji, kuri jau du kartus gėrė mano kraujo, todėl jausi tai labai stipriai, tačiau.. Dar neesi visiškai priklausoma. Dėkok man už tai, nes jei panorėsiu, aš tavo polinkį gerti mano kraują tik sustiprinsiu. Galiausiai tai taps pasiutusia aistra. O aistrų geriau saugokis, nes jos atneša, veikiau kančias, nei malonumą.

- Tu nužudei mane.- akys prasimerkė ir susmigo į du juodus taškus, nesakančius ničnieko.

Tarsi tamsus šešėlis marmuriniu veidu nuslinko sumišimas. Jam tai žaidimas. Man gyvenimas. Sudėjus gautume- gyvenimo žaidimas. O jį aš žaidžiu nepavydėtinai prastai. Taip prastai, jog kątik pralošiau savo širdį, savo norus ir savo kūną. Kas dar labiau prilygtų mirčiai? Turbūt tik pati mirtis.

- Tu gyva.- jo pirštai lėtai pasuko mano veidą į šoną,- pažvelk į savo kūną, ar matei kada daugiau gyvybės jame, nei dabar? Ar dar kada jautei turinti tiek daug jėgų? Kiekviena gyvybė, kyla iš vidaus, o tavo viduje dabar pavasaris. Viskas atsigauna, nauja siela kalasi pro kietą gruntą. Kokios gyvybės dar gali norėti. Aš tau padovanojau daugiau nei gyvybę. Padovanaojau tau gyvenimą, už kurį turėtum dėkoti man. Dovanos šaligatviuose nesimėto. Kiekviena gauta dovana reikia džiaugtis, nors ją dovanoja ir pats didžiausias priešas,o..

- Tai nedovana,- grubiai pertraukiau,- tai prakeiksmas. Tu uždėjai man prakeiksmą, kuris ir sunaikins mane. Nubloškei mane baisiausioms bausmėms. Nebeturiu nieko, net savęs, nes dabar esu priklausoma, nuo tavęs. Dabar tavo kraujas, yra lyg narkotikas. Visi gerai žinome, kas laukia narkomanų.

- Ach, tos aistringos kalbos! Buvau jų pasiilgęs!- juokas suglumino mane,- Esi per mažai pragyvenusi, kad suprastum, jog būti priklausomu, kur kas geriau, nei būti laisvu rinktis. Ar niekada nepastebėjai, jog kai žmonės turi daug pasirinkimų aplink save, jie išsirenka patį blogiausią? Prieš tai beabejo ilgai suka galvą, o galiausiai kai ateina lemiama akimirka, kai reikia nuspręsti, jie pasirenka pirmą pasitaikiusią galimybę, nes jau būna pavargę, nuo ieškojimų, svarstymų. Ir šiuo atveju jie visuomet prašauna. Tačiau, kai visi pasirinkimai išnyksta, kai tu turi tikslą ir žinai ko nori, paskui tave niekada nesivilks baimė, jog tu prašausi, nes tiesiog nebėra kur prašauti.

Klaudijus atsistojo. Svarstydama jo žodžius ir dėliodama savo atsakymą, nusekiau susimąsčiusį veidą žvilgsniu.

- O dabar, eisi susitvarkyti. Tu papietavai, o aš dar ne,- pareiškė Klaudijus sėsdamasis į savo sostą ir mąsliai man nusišypsodamas. Norėjau žiotis, bet tuoj pat užsičiaupiau. Dar vienam ginčui su vampyru, nugyvenusiu milijoną kartų daugiau už mane, neturėjau jokio noro. Vienintelis mano troškimas buvo ištrūkti iš čia, tačiau ir jis tapo nebeįmanomas su ta akimirką, kai mano liežuvį palietė jo kraujas. Jaučiau, kaip širdį apninka paikos keršto mintys ir kildama aš jas tik dar labiau brandinau. Dauguma žmonių kerštą priskirtų didžiausioms nuodėmėms, tačiau aš jį priskiriu dovanai, suteiktai mums, tam, kad atneštų viltį ir naują tikslą.

Tyliai, labai tyliai prasivėrė menės durys ir netrukus aš jau vėl pėdinau paskui to paties vampyro, kuris atlydėjo mane čionais, nugarą. Žinojau kur mes einame, ten bus Klaudijaus kambarys. Spėju, kad jis bus didžiulis, erdvus, o vonioje jau kabos suknelė, kurią turėsiu apsivilkti ir kuri greitu laiku, nusidažys mano krauju. O gal ir jo.

Staigiai stabtelėjau apimta akimirkos nuostabos. Planas! Kerštas! Juk niekas nesikeičia, Juk dar galiu tai padaryti, dar galiu jam įrodyti, jog aš ne iš kelmo spirta. Tuomet bijojau, jog aš pabūgsiu arba turėsiu per mažai jėgų. Tačiau Klaudijus pats, viską ištaisė. Jis suteikė man jėgų ir nenumaldomą keršto troškimą, kuris neleis man išsigąsti.

Priešais mane atsivėrė durys ir vos aš įėjau į patalpą jos užsivėrė. Vampyro nebebuvo, jis dingo, palikdamas mane vieną su..

Išgirdau aiškias mintis artėjančias link manęs ir man jos pasirodė tokios pažįstamos, tokios pažįstamos.. Regis dar visai neseniai esu girdėjusi šių minčių skambesį, jų melodiją. Gal tai viena iš tų kelių tarnaičių kartais atnešdavusių mums vandens prausimuisi. Kas dar tai galėtų būti? Nekantraudama laukiau, kada tas paslaptingas žmogus pasirodys, kada aš sužinosiu, ką jis čia daro. Protu bandžiau save įtikinti, jog tai tėra paprasta tarnaitė, turbūt palikta, kad padėtų man nusimausyti (kas per kvaila mintis), deja nuojauta nenorėjo tuo tikėti. Kažkodėl svarsčiau jog šios mintys, kuriose jau aiškiai galėjau įskaityti vientisą įsakymą ir nieko daugiau, nori man kažką pasakyti, kažką pranešti. Kažką tokio svarbaus, jog net sutiko lįsti į tokį pavojingą žaidimą su vampyrais. Tik kas tai.

Durys priešais atsidarė ir į kambarį lėtai įslinko mergina. Kuklus žvilgsnis iškarto prikaustė mano smalsias akis. Rudi, tvarkingai sušukuoti plaukai, klusniai driekėsi jos veido pakraščiais, o rausvi tarnaitės skruostukai paraudo vos mano akys susidūrė su jos žydromis akutėmis. Žinojau, kad aš ją kažkur regėjau, galėjau prisiekti, kad taip ir buvo. Jos veidas, jos mintys.. Man tai kažkur matyta ir taip pažįstama..

Sofi.

Mergina iš Albertos dvaro, mergina nualpusi man ant rankų, mergina kurią išgelbėjo Džulianas…

Ką ji čia veikia?

- Turiu padėti tau nusimaudyti,- ramiai ir monotoniškai pasakė ji ir tarsi robotas apsisuko. Tačiau nors jos mintys ir buvo, kaip ir kitų tarnų robotukų, aš už jų įžvelgiau ir gilesnę prasmę. Galiausiai suvokiau ir tai, ką man tos mintys nori pasakyti.

Džulianas čia.

Jis manęs nepaliko.

Rodyk draugams

Tuščiomis akimis spoksojau į sieną ir svarsčiau. Kaip aš to nepastebėjau? Visą laiką žiūrėjau į Klaudijų ir..

Lokas.

Uždraudžiau savo virpančioms lūpoms tarti jo vardą, žinodama, kad tai jau jam nebepadės, nebeprikels jo, nebepašauks jo iš tos vietos, kur jis nukeliavo. Staiga, priešais akis perbėgo visos tos akimirkos, kuriose dalyvavo patsai Lokas. Mūsų pirmoji pažintis, šluotų lenktynės, Lokas stovintis su knyga rankose ir buriantys nematomą sieną. Jų nebuvo daug, tačiau negaliu teigti, jog ir mažai. Visą laiką maniau, kad aš pykstu ant jo, tačiau vos išvydusi kūną prikaltą prie medinio kryžiaus, kabančio ant sienos, visas pyktis, tarsi vanduo išgaravo ir krūtinėje pasiliko tik siaubas ir staigus skausmas.

- Na ir kaip, tau, Izidės mintis? Juodaodis prie kryžiaus, argi ne smagu?- jam buvo linksma, Klaudijui tikrai buvo linksma ir jis to nė kiek neslėpė. Kad ir koks siutas mane apėmė, aš vis dėl to tramdžiau savo veidą ir iš užmerktų akių neišrėdėjo nė viena ašara.

- Tu, neesi žmogus, todėl ir nesakysiu, tau, kad tai nežmoniška,- šaltai iškvėpiau į orą, jausdama, kaip pulsas krūtinėje vis greitėja. Aplinkui tvyrojo mirties šėšėlis, vis dar budintis šalia mirusiojo kūno. Iš pradžių maniau, kad tai pokštas, tačiau tada.. Tada aš supratau, kad gerklėn susmeigtas kuolas nesuvaidintas, kad iš jos tekantis kraujas, taip pat nesuvaidintas ir kad užmerktos Loko akys, veikiau primena klaikią tikrovę, nei siaubingai nevykusį spektaklį.

Vis dar klūpojau svarstydama kokia žiauri, ši atskira vampyrų visuomenė. Jie paminė visas moralės normas, sugriovė visus mitus statytus apie sąžinę ir niekas niekas jų nebeišgelbės nuo laukiančios karčios tuštumos. Kiekvienas vampyrų žvilgsnis, kupinas nuodų, kiekvienas jų žodis vilingas, tačiau kartu ir toks pavojingas, kiekvienas jų mostas pagimdo pasaulyje baimę ir siaubą.

- Ak tie, žmonės su savo žmoniškumais,- saldus balsas nuskambėjo taip arti manęs, kad aš nejučia krūptelėjau ir pasisukau jo pusėn.

- Tu, nužudei Loką,- tyliai tariau, pasverdama kiekvieną žodį ant svarstyklių, kurios jau seniai nusvertos į vieną pusę. Ir toje pusėje esu aš. Akimis gręžiau skylę Klaudijaus kaktoje, mėgindama įspėti, kas ten, po ja, verda, ką dar jis ruošiasi padaryti.

- Aš šiaip, jau jų nežudau, nebent jie kėsintusi į mane, o šitas,- Klaudijaus akys nukrypo nuo mano veido į Loko veidą,- šitas turėjo per daug didelį, patalogišką norą mane užmušti. Seniai tai žinojau, o kai jis pats įlindo į mano guolį, nesiruošiau paleisti.

Ar man vaidenasi, ar aš kątik girdėjau pasiteisinimą. Pasiteisinimą nužudžius žmogų?  Nustebusi pažvelgiau į karalių, spausdama rankas prie krūtinės.

- Nemanyk, kad aš jų nežudau, dėl to, kad man gaila,- prabilo jis supratęs mano žvilgsnį,- tam yra kita priežastis, tau, kaip žmogui per daug nesuvokiama, nors ir esi gan nekvaila. Bet tavo gyvenimas tave pavertė tokia, bejėge įžvelgti kai ką daugiau, kas slypi už paprastų, kasdieniškų dalykų, kas galėtų papasakoti tiek daug, jog visą amžinybę užtruktum to klausydamasi. Ką, jums, žmonėms, reiškia saulė ar mėnulis? Jūsų akys joje mato tik tai, ką nori matyti, o jos nori matyti begalines saulės dovanas žmonėms, per daug paveiktiems materialumo ir godumo bangos.

- Klysti, saulė nėra, antras Kalėdų senelis,- sušnibždėjau iš principo prieštaraudama jam,- saulė tai motina gyvybės, tos pačios gyvybės kurią, tu, kątik sunaikinai.

Pagaliau pyktis paėmė viršų ir aš su neapykanta pažvelgiau į Klaudijaus veidą. Paskutinį kartą akimis stabtelėjau ties sumaitoto Loko kūno ir atsistojau.

- Manai, kad gali valdyti viską?- tariau tvirtai ir drąsiai,- viską šioje visatoje? Tuomet esi didesnis beprotis už mane, Klaudijau. Nei saulės, nei mėnulio tu nesuvaldysi, net atvirkščiai, tai, tu, esi pavaldus jiems. Jie bet kada gali tave sunaikinti, kaip ir visą gyvybę šioje žemėje, todėl, tu ir bijai jos. Ir nemeluok man. Ta pagarba, tavo, balse, kai tarei jos pavadinimą, nėra atsitiktinė. Tu, ją gerbi, nes jos bijai. Tiek metų išgyvenai ir vien ji gali, tave, nužudyti, sutraiškyti, lyg mažą vabaliuką. Tu, bijotum ir manęs. Deja aš neesu tokia didinga, kaip, kad saulė ir, tu, nematai reikalo manęs bijoti.

- Šneki drąsiai ir paikai,- tepratarė karalius ir nieko nesakančiu veidu pasitraukė nuo manęs.

- Kodėl mane pasikvietei?- paklausiau galvodama apie tai, kodėl aš pati čia ėjau. Ėjau dėl Loko, kuris dabar miręs. Mūsų misijai galas, nors turėjo būti atvirkščiai.Tai Klaudijui turėjo būti galas. 1:0 mano nenaudai.

- Ištroškau,- žaismingas balsas ir akys privertė mano mintis grįžti į realybę.

- Šaunu, vėl būsiu užkandis,- suniurnėjau ir atsisėdau ant žemės. Supratau, kad man jau niekas neberūpi, kad jis gali daryti su manimi, ką nori,- pradėk,- tariau ir nubraukiau plaukus nuo savo kaklo taip jį apnuogindama karaliui. Bet Klaudijus tik keistu žvilgsniu mane nužvelgė ir nusisuko.

- Ne, pirma tu nusiprausi ir padoriai apsirengsi, o neatrodysi, kaip kokia pigi kaimo prostitutė.

- Mane taip aprengė Martinas!- pasipiktinusi pareiškiau.

- Jis visiškai neturi skonio,- Klaudijaus balsas skambėjo taip irzliai, kad aš sutrikau.

- O kas jeigu aš nusižudysiu besimaudydama, ar dar ką nors, sau padarysiu?

- Tu, to nepadarysi.

Ranka persibraukiau sau per virpančias lūpas svarstydama, o jei? Ar lemtingąją akimirką gebėčiau pakelti prieš save ranką? Tuomet mano galvoje iškilo besišypsantis ir gyvybe trykštasntis Lokas, toks koks jis buvo tuomet, kai jį sutikau pirmą kartą. Jo veido tuomet neslėpė kančios kaukė, nelydėjo į mirusiųjų karalystę tamsos angelai. Gyvenimo džiaugsmas, štai kas nenumaldomai tryško iš jo sielos šaltinio. O dabar, tą džiaugsmą pasiglemžė netikėtai atėjusi, jo gyvenimo, šioje žemėje, pabaiga. Kažin kiek Lokas atiduotų už tai, kad galėtų būti mano vietje, kad turėtų galimybę gyventi toliau? Širdis skausmingai dunkstelėjo krūtinėje. Aš noriu mirti, kai tuo tarpu visi kiti nori gyventi. Ne, mirtis tai silpnųjų požymis, o aš neesu silpna. Atvirkščiai aš esu daug stipresnė už juos visus, jei ne savo jėga, tai bent jau dvasia.

- Tu teisus,- pratariau galop,- Aš nemirsiu, nes mirtis būtų tokia pat beprasmė, kaip ir jo prikalimas prie šito sumauto kryžiaus.

Nepažvelgiau raganiaus pusėn, nė nelinktelėjau į jį, jausdama, kad jei dar bent sekundę, artumas tarp mūsų sustiprės, aš galiu nebeatlaikyti.

- O gaila! Tik dėl tavęs Izidė šitaip stengėsi! Na, teks jai pranešti, jog jos pokštas tau visai nepatiko. Kaip gaila! Kaip gaila!

Pašaipus balsas manęs nebejaudino.

- Kaip gaila..- paantrinau, suteikdama balsui tiek rimties,jog net Klaudijus nustojo juoktis.

- Atsisuk.

Paklusau, nė nesigilindama, kodėl jis taip pasakė. Mano mintys apčiuopė naują planą, kuris buvo lygiai, kaip senasis, tik pritaikytams naujoms aplinkybėms.

- Esi kvaila mergiotė, nes drįsti tyčiotis iš manęs,- ledinės rankos nuslydo mano kaklu. Sustingau ir pamiršau, kad reikia kvėpuoti,- Manai, kad aš to nepastebiu? Tau, atrodo, kad galėtum mane kontroliuoti, kad aš esu vienas iš tų kvailų žmogelių, kuriais tu manipuliuoji. Uždraustoji, pats laikas suvokti, jog aš esu karalius ir ne ko kito, o viso pasaulio karalius ir tik nuo mano noro priklausys, kaip, tu, toliau gyvensi. O gal ir negyvensi. Kvėpuok!- automatiškai jam paklusau, sukandusi dantis ir spoksodama į langą už sosto,- ir pakartok, kas aš?

- Klaudijus,- staigiai atsakiau ir pajaučiau, kaip aštrūs nagai sminga mano gerklėn.

- Toliau!- griausmingas balsas nuvilnijo mano kūnu. Klaudijaus nagai slydo mano gerkle žemyn. Akyse pradėjo tvenktis skausmo ašaros.

- Vampyras,- pridūriau rinkdamasi šį žodį, tarp visų variantų.

- Dar!!- suriaumojo žvėris, nuo kurio aš priklausiau. Pirštai nesiliovė judėję.

- Karalius!- sucypiau, pajutusi, kaip skausmas artėja prie krūtinės. Tik vienas judesys ir jis išrautų mano širdį..

- Tęsk,- pajaučiau kaip švelnios lūpos prisiliečia prie mano ausies.

- Imperatorius..

- Toliau.

- Faraonas.

- Toliau.

- Vadas.

- Toliau,- nagai pasikreipė ir pradėjo judėti skersai manęs. Daugiau nebežinojau. Per nepakeliamus skausmus judinau smegenis, kad prisiminčiau dar ką nors..

- Dievas,- sušnibždėjau tai taip tyliai, kad bet kas kitas, to nebūtų išgirdęs, tačiau tik ne Klaudijus. Pištai, šitaip kankinę mane, nustojo judėti ir lėtai pasišalino iš mano kūno.

- Taip, tau, aš esu Dievas,- šnabždesys nuslydo mano virpančiu veidu,- taip pat, esu tau, ir visas likęs pasaulis. Įsikalk tai į galvą, nes kitaip aš pats, tau, tai įkalsiu.

Paskutinis sakinys, nuskambėjo blogiau nei bet koks grasinimas nužudyti. Ir aš suvokiau, kad jis ir reiškia kai ką daugiau nei vien plaktuką ir vinį, smingančią į mano makaulę. Atėjus tam suvokimui, Klaudijus priglaudė savo kraujuojantį riešą man prie lūpų ir aš pirma šlykštėdamasi, o paskui ir godžiai, pradėjau siurbti Dievo kraują.

Rodyk draugams

Kažkada mokykloje mes gavome užduotį, parašyti rašinį apie tai, kas kiekvieno iš mūsų laukia ateityje. Aš, žinoma, kaip stropi mokinukė (kurgi ne), sukurpiau ilgiausią rašliavą, apie tai, kad manęs ateityje laukia mirtis. Be abejo, su visais įrodymais ir sarkastiškais pastebėjimais. Tąkart man buvo smagu stebėti mokytojos reakciją, man skaitant savo rašinį, deja šįkartą suvokiant, kad tikriausiai dabar manęs tikrai jau laukia mirtis, juokas nebeėmė.

Greitu žingsniu pėdinau paskui stambią,  pagyvenusio vyro nugarą. Buvo ganėtinai smalsu jį stebėti, mat jis pirmas, iš mano sutiktų vampyrų, yra toks senas. Na gal ir nemandagu vadinti jį senu, mat jam tik apie keturiasdešimt, tačiau palyginus jį su Džulianu, Martinu ar net pačiu Klaudijumi, peršasi išvada, kad pagal vampyrų amžių jis senas. Senas savo išvaizda, o ne metais, nes ir kvailiui aišku, jog seniausias čia Klaudijus.

Nesipriešinau, nemėčiau įžeidžiančių pastabų ir apskritai, nedariau nieko, ko nebūtų norėjęs tas peraugėlis vampyras. Kol ėjome koridoriumi tiesiai, aš vis mąsčiau apie dvi merginas, kurias palikau sau už nugaros. Kai paskutinį kartą, atsisukau į jas pažvelgti, aš išvydau užuojautą ir padrasinimą jų akyse, kuriose turėtų būti tik pyktis. Jos nežinojo, kad aš išeinu, nes ketinu sprukti iš čia. Sprukti be jų. Giliai atsidusau, primindama sau, kad viskas, turiu užmiršti jas ir bet ką kitą, kuris dar kada pamėgis įsitaisyti mano krūtinėje.

- Kur mane vedi?- ramiai paklausiau priešais mane tiesiai einančios nugaros.

- Karalius liepė tave atvesti,- tepasakė senis, nė nestabtelėjęs ir neatsisukęs į mane. Kągi, aš tikrai keliauju pas Klaudijų, kurį ketinu užmušti.

- Kuo, tu, vardu?- lyg tarp kitko pasidomėjau, toliau tuščiai spoksodama į jo nugarą.

Atsakymo nesulaukiau.

- Na ir gerai, nenori, nesišnekėk,- suburbėjau,- vistiek iš tokio seno griozdo, kaip tu, jokios naudos.

Pasigirdęs urzgimas privertė mane šyptelėti. Šis vampyras nieko neatsakė, tačiau kuo puikiausiai jaučiau, kaip norėtų nurauti man galvą. Cha! Neišdegs. Na gal ir melavau dėl to, kad niekieno neerzinu. Bet, pripažinkim, jo neįmanoma nepaerzinus.

Džiaugiausi galėdama, bent sekundei atitrūkti nuo tokių svarbių reikalų, kai vampyržudystė. Dar kartą mintyse pakartojau visą savo veiksmų eilės seką.

1. Klaudijus pralies mano kraują.
2. Kol jis jį gers, sukuždėsiu du žodžius, kurie yra…

Po galais!! Kokie žodžiai? Šūdas.  Įtempiau savo smegeninę, stengdamasi juos prisiminti. Kas per žodžiai ten užrašyti? Nežadu visko sugriauti savo bloga atmintimi! Kažkas su ego, bet kas. Du žodžiai. Pirmasis Ego. Tą jau prisiminiau. Giliai įkvėpiau aprūpindama savo organizmą deguonimi. Ego.. Ego.. Ego.. Tibi! Štai Ego Tibi! Įtampa ir baimė akimirką užplūdę mano vidų, paliko jį dar greičiau, nei buvo pasirodę.

1. Taigi, ištariu žodžius Ego Tibi, po kurių rankoje atsiranda kažkoks kuoliukas, ar kažkas panašaus.
2. Kol Klaudijus iš manęs geria, aš smeigiu tą pagaliuką į jo širdį.
3. Klaudijus miršta, o aš iššoku pro langą. Jei tai kambarys, tai langas kairėje, jei salė, tai langas už sosto.
4. Laiminga pabaiga.

Tik ,kodėl aš nemanau, kad ta laiminga pabaiga ateis man. Na taip, tai bus pabaiga, nes ją pabaigs mano mirtis. Šokti pro langą… Užsimušiu.. Jei neužsimušiu pati, tai mane užmuš kiti vampyrai. Izidė, tikrai pasinaudotų šia unikalia proga.

Papurčiau galvą ir nukreipiau dėmesį į kelią. Kaip gera buvo pramankštinti kojas.  Taip seniai, buvau kažkur kitur, o ne narve. 2 mėnesiai. Tiek praėjo. Skaičiavau dienas, kiekvieną mielą dienelę, svarstydama, kada gi aš palūšiu. Beveik, truko tik trupučio, vieną akimirką tikrai maniau, kad mano dvasia pasiduos, tačiau aš tai ištvėriau, ištvėriau viską ir dabar atėjo ta akimirka, kai aš galėsiu įrodyti, jog neveltui tai dariau. Neveltui kankinausi du mėnesius, tame prasmirdusiame narve. Kaiką prisiminusi, nužvelgiau savo drabužius, tiksliau purviną ir drėgną suknelę, kurią kadaise man padovanojo Martinas. Kaip seniai tai buvo? Turbūt atrodau klaikiau, nei klaikiai. Ir vis dėl to, šis vampyras neveda manęs maudytis, jis veda tiesiai pas Klaudijų. Supratau, tai atpažinusi kelią, kuriuo prieš du mėnesius ėjau su Martinu į menę. Tuomet aš buvau kitokia, visiškai kitokia, nei esu dabar. Skiriuosi ne tik išvaizda, nors beabejo tiek laiko beveik nė neplauti plaukai ir kūnas kurį nusiprausdavau tik kartą į savaitę, kai mums atnešdavo vandens, atrodė klaikiai, palyginus su tai kaip aš atrodžiau prieš du mėnesius, tačiau kaikas pasikeitė labiau nei mano kūno kvapas. Požiūris. Jis tapo visiškai kitoks, į aplinkui vykstančius dalykus. Žvelgiu kitomis akimis, nebereaguoju, taip kaip būčiau reagavusi ankščiau. Susitaikiau, su tuo kas manęs laukia.

Praėjome pro keistą, angelą vaizduojančią statulą, į kurią buvau atkreipusi dėmesį ankščiau, ir iškarto už jos priešais mano akis atsivėrė didžiulės durys. Viskas buvo beveik taip kaip ir pirmąjį kartą. Stoviu už jų, laukdama būsimo susitikimo. Mane lydi vampyras, kuris turbūt atidaręs duris pasišalins. Viskas vyks lygiai taip pat. Giliai įkvėpiau, kai durys prasivėrė ir aš turėjau galimybę įžengti į menę. Kaip ir maniau, vampyras neėjo. Vos aš pro jį praėjau ir patekau į vidų, durys užsidarė ir aš likau stovėti vienut vienutėlė priešais jį, priešais patį karalių. Praėjusį kartą, plano neturėjau, dabar aš jį turiu, tačiau jokiu būdu nežadu to parodyti.

Pašaipiai šyptelėjau  tamsiaplaukiui sėdinčiam savo soste ir užsikėlusiam koją ant kojos. Tarsi prisiminusi, savo praėjusio vizito klaidą, aš trumpam priklaupiau, tačiau ne per žemai ir atsistojau. Jaučiau, kaip mano lūpose ilsėjosi žaisminga šypsena, kurios aš išmokau iš Martino. Akimis apmečiau milžinišką langą už sosto, suvokdama, kad man pro jį teks iššokti. Kažin, kelintas čia aukštas?

- Uždraustoji,- išgirdau Klaudijų tariant pavadinimą, kuris jau tapo mano antru vardu. Akimis grįžau prie piktžiugos iškreipto karaliaus veido.

- Jūsų didenybe,- leidau balsui nuskambėti taip palankiai, bet tuo pačiu ir sarkastiškai, kad mano ego neliko pažemintas nė trupučio.

- Kaip matau,- Klaudijus pakilo iš savo gyvačių guolio ir rankos mostu parodė į mane,- tu, išmokai mandagumo. Gera mintis buvo uždaryti tave.

Vis dar stovėjau nepertoliausiai nuo durų. Nesijudinau iš vietos, o po pastarųjų vampyro žodžių tik skardžiai nusijuokiau.

- O! Aš išmokau ne paklusnumo, jūsų prakilnybe. Ar ne taip ten sakoma?- akimis sekiau žybsinčias Klaudijaus akis,- išmokau kai ko daugiau..- mąsliai nutęsiau savo mintį. Regėjau, kaip vampyrų karalių užklumpa smalsumas. Per daug jau žmogiškas bruožas.

- Iš ties?- Klaudijus staiga atsirado prie pat manęs ir aš pakėlusi akis, susidūriau su jo tobulu veidu,-Tuomet ko aš tave pamokiau, Uždraustoji?- jis kvėptelėjo į mane, mėgindamas, bent kiek sujaudinti mane, tačiau aš stovėjau ir tvirtai atrėmiau skvarbų žvilgsnį.

- Išmokau, kad geriau kartą nusileisti ir vėliau du kartus pakilti, nei vieną kartą pakilti ir tuomet du kartus kristi,- tyliai sušnibždėjau ir nelaukdama, kol karalius apsvarstys mano žodžius atsitraukiau nuo jo per žingsnį ir atsirėmiau į duris. Stebėjau bejausmį veidą: tamsias akis, glotnią nosį ir nedaug pražiotas lūpas, kurių stingdulys liudijo apie gilų susimąstymą.

- Taip,- po kurio laiko atsakė Klaudijus ir visai kitomis akimis pažvelgė į mane, tarsi aš būčiau ne be tas žmogus,- pamoką išmokai, vadinasi aš esu geras mokytojas,- šypsena papuošė Klaudijaus veidą ir aš pirmą kartą pastebėjau, jog jis nesityčioja iš manęs.

- Arba aš, gera mokinė,- ramiai pridūriau ir nusibraukiau lipnius plaukus sau nuo veido. Jaučiausi klaikiai, kad turiu stovėti priešais jį, šitaip atrodydama. Žvilgsniu nuslydau savo plaukuotomis kojomis. Feh! Regis Klaudijus pasekė mano žvilgsnį, nes po akimirkos pajutau, kaip tvirti pirštai suima mano smakrą ir pakelia.

- Dabar žinosi, kaip gyvenau aš, kai dar buvau žmogus,- iš jo pašaipios šypsenos supratau, kad jam nė motais tokia mano išvaizda. Lyg jis būtų matęs ir baisiau. Suraukiau antakius.

- Šitą patirtį su mielu noru būčiau praleidusi,- leidau sau pasimėgauti priekaištingu žvilgsniu. Juk nieko tokio, jei prieš karaliaus mirtį, šiek tiek pažaisiu?

- Tau, taip rūpi kaip, tu, atrodai?- sukuždėjo Klaudijus, laukdamas mano reakcijos. Įdėmiai nužvelgiau jo per daug jau tvarkingą veidą.

- Nemažiau, nei jums, jūsų didenybę,- atsakiau ir piktai dėbtelėjau į jo akis.

Klaudijus atsitraukė, nuo manęs per kelis žingsnius ir kelias minutes mes stovėjome šitaip, tylėdami ir tyrinėdami vienas kitą. Jis mane, mano veidą, kūną, o aš jį, jo tobulai parinktus drabužius ir žaismingas akis.

- Tu pyksti ant manęs, ne dėl to, kad aš tave uždariau dviems mėnesiams, o dėl to, kad dabar tu esi visa purvina ir atrodai nešvariai,- padarė išvadą Klaudijus. Negalėjau suprasti, ką jis tuo nori pasakyti, tad tiesiog tylėjau ir nieko neatsakiau. Laukiau, jo paaiškinimo, bet jo nebuvo. Karalius grįžo atgal į savo sostą ir atsisėdęs mostu pakvietė mane prieiti arčiau. Žengiau kelis žingsnius į priekį, svarstydama kokį žaidimą jis dabar žaidžia ir sunėrusi rankas ant krūtinės sustojau per kelis žingsniu nuo sosto. Klaudijus sėdėjo per kelias pakopas aukščiau, ir žvelgė į mane su keista šypsena veide.

- Žinai, maniau, kad įbauginsiu tave, bet..- jis trumpam nutilo ir aš supratau, kad jo balso tonas nieko gero man nežada,- tu neišsiganai,- padarė išvadą,- todėl, pamėginsiu visa tai ištaisyti. Dabar pat,- Klaudijaus veide įžvelgiau tą pačią piktdžiugą ir triumfo šypseną, kokią mačiau vos įėjusi čia. Nespėjau susigaudyti kas čia vyksta, kai jis man paliepė,- pasuk galvą į dešinę, Uždraustoji,- sukuždėjo jis mėgaudamis savo padėtimi.

Lėtai lėtai, vis dar nesuvokdama jo žodžių prasmės pasukau savo galvą į tą pusę, į kurią liepė Klaudijus. Tai, ką aš pamačiau, peršoko mano visą vaizduotę ir tą akimirką aš supratau, jog viskas griūva, jog jeigu Klaudijui nepavyko manęs įbauginti per du mėnesius nelaisvės, tai jam pavyko tai padaryti vos per sekundę. Suklupau ant kelių, vis dar spoksodama į tai, kas kabėjo ant sienos. Taip, jam pavyko. Klaudijus visada gauna ko panorėjęs.

Rodyk draugams

Diena prasidėjo kaip ir visos kitos. Kiūtojome atsirėmusios į narvo grotas ir žaidėme kvailą klausimų žaidimą, kuris jau per gerkles visom lipo. Kitavertus, mums daugiau nebuvo ką veikti. Aš apie jas sužinojau viską, gal netgi per daug, o štai jos apie mane.. Andora su Mise niekaip negalėjo suprasti mano gyvenimo, lyg aš gyvenčiau kokioje kitoje planetoje, lyg būčiau ateivė per klaidą pasiųsta čia. Bet taip nebuvo. Aš esu tokia pati, kaip ir jos, tik su viena nelemta likimo dovana- galiu skaityti mintis. Vis dėl to buvau kantri. Išsamiai aiškinau joms, kas tie raganiai ir Uždraustieji. Pasakojau visą istoriją nuo pradžių, dar ir dar kartą. Joms patiko klausytis mano tykaus balso, o man patiko tai, kad galiu viską papasakoti ir taip kartu nepamiršti visų smulkmenų, kurios, galbūt, turės didelės svarbos ateityje. Žinojau, kad pasakodama apie savo praeitį, aš turiu daugiau klausytojų, nei šios dvi priešais mane sėdinčios merginos.Nematomos ausys godžiai gaudė kiekvieną mano žodį ir todėl aš visuomet turėjau būti atsargi. Atsargesnė nei bet kada, dėliodama sakinius į vientisą pasakojimą. Mano praeitis turėjo atspindėti visą mano narsą ir drąsą, ji turėjo parodyti vampyrams, kad aš, Elžbieta, neturiu jokių silpnybių, kad jie manęs nepažabos, taip kaip neįmanoma pažaboti saulės šviesos ar vėjo galios. Klaudijus apie mane privalo žinoti, tik tai, ką aš noriu, kad jis žinotų. Noriu, kad jis suvoktų, jog esu bejausmė, jog manęs nebejaudina, nei Džulianas nei Adamas.

- O ar, tu, nė vieno iš jų nemyli?- kartą paklausė manęs Andora ir išplėstomis akimis laukė stebuklingo atsakymo: Taip.

- Ne, jie manęs nė kiek nejaudina,- abejingai atsakiau. Nei per greitai, nei per lėtai, žinodama, kad kiekviena klaida, man gali atsieti labai daug.

- Bet ar jie, tave, myli?- tokiu pačiu naiviu balsu paklausė ir Misė.

- Galbūt.. Jie man niekada to nesakė,o aš jų ir neklausiau,- nusijuokiau į orą, priversdama krūptelėti abi merginas. Vis klausiau savęs, kada išmokau taip meluoti. Atsakymo kolkas taip ir neradau.

Pusryčius šiandien mums atnešė kitas, jaunas vyrukas ir aš iškarto puoliau skanuoti jo mintis. Deja, kaip ir visada man teko nusivilti, mat jose neradau nieko tokio, kas būtų man padėję. Vien tik vampyrų įsąkymas atnešti čia maisto. Ir daugiau nieko, lyg žvelgčiau į tuščią dėžę. Atsidusau ir nusišypsojau, kai pamačiau ką gavome valgyti.

- Sumuštinis!- pranešiau, vos tarnas išėjo iš čia.

Vienoje lėkštėje gulėjo trys sumuštiniai su sūriu. Tai turbūt tik antras normalesnis valgis per visą mano buvimą čia. Tik vieną kartą tebuvome gavusios sumuštinių ir tą dieną mes tai labai juokingai atšventėme.

Merginos iškarto pašoko ir atbėgusios pasiėmė po vieną sumuštinį. Jausdama tykų džiugesį aš išsitraukiau paskutinį sumuštinį, gulėjusį ant dugno ir atsikandau.

- Kaip skanu!- pareiškė Andora visa švytėdama iš laimės. Taip, maistas čia joms reiškia viską. Akimirką prisiminiau, viską, ką valgydavau būdama laisvėje. Visi tie restoranai, kavinės.. Mm.. Mėgindama nuvyti šias viliokes mintis šalin eilinį kartą paspyriau dubenį į šalį ir jis kelis kartus apsivertęs nuriedėjo šalin. Šyptelėjau pagalvojusi, kaip naujokas turės krapštyti jį iš kitos narvo pusės. O, galiu pasakyti, kad tai tikrai juokinga procedūra! Tuomet mano akys nuslydo balta dėmele, atsiradusia ant grindų, praskriejus dubeniui. Velnias, turbūt ten gal koks padažas buvo likęs ar dar, o aš ištepliojau mūsų grindis! Susiraukusi pasisukau į seseris, kurios pasimėgaudamos valgė sumuštinius. Ne, jos nieko nepastebėjo. Lėtai atsistojau ir tarsi nuobodžiaudama priėjau prie tos vietos, kur buvo balta spalva. Tereikėjo vos sekundės, kad suvokčiau, jog tai ne padažas. Atsargiai, viena akimi stebėdama merginas, pakėliau nuo žemės mažą popieriuką ir lyg niekur nieko grįžau į vietą. Stengiausi atrodyti rami. Gal tai tiesiog paprastas popieriukas pakliuvęs čia per klaidą? Tačiau žinojau, kad veltui bandau save apgauti. Tai ne paprastas popieriukas. Širdis tyliai dunksojo krūtinėje. Per tą laiką praleistą narve treniravausi ir jau išmokau valdyti savo emocijas. Nusisukau nuo seserų taip, kad galėčiau viena akimi stebėti jas, o jos nematytų, ką darau aš.

Lėtai atgniaužiau savo delną ir apžiūrinėjau popieriuką. Paprastas iš sąsiuvinio išplėštas popiergalis ir perlenktas keturis kartus. Pirštais, stengdamasi nesukelti jokio garso, mat vampyrai girdi viską, atlankščiau popieriuką ir prieš mano akis atsivėrė juodu rašalu, skubomis užrašytos raidės. Godžiai perskaičiau tai, kas buvo parašyta:

„ Pasiruošk, aš pylyje. Šiandieną Klaudijus tave pasikvies. Turi daryti tiksliai kas parašyta. Kai jis pralies tavo kraują, turi sumurmėti būtent šiuos žodžius „Ego Tibi“. Prisimink! Tavo rankose atsiras nedidelis kuolas. Jis labai mažiukas, tilps tau į delną, galėsi sugniaužti jį. Pamirkyk jį savo kraujyje ir kol Klaudijus bus apsvaigęs nuo tavo kraujo, smeik jam į širdį. Jūs turbūt būsite jo kambaryje. Kai viską padarysi, bėk prie lango, kuris stovi lovos kairėje, atsidaryk ir šok pro jį. Jei būsite menėje, bėk prie lango, kuris stovi už sosto. Pamatysi jį, jis pats didžiausias ten. Tuomet šok pro jį. Aš tave išgelbėsiu ir mes dingsime iš čia. Lokas.

PS. Lapelį praryk.“

Smarkiai sučiaupiau lūpas ir sutraukiau visus kūno raumenis, kad nepradėčiau virpėti. Automatiškai sugniaužiau rankose lapelį ir prarijau jį. Jokio skonio nejaučiau. Visą laiką mintyse kartojau du žodžius, baimindamasi, dėl to, kad galiu juos pamiršti.

Ego Tibi, Ego Tibi, Ego Tibi, Ego Tibi, Ego Tabi.. Pala? Oh, ir kam aš prarijau tą lapelį?  Ne, aš viską padarysiu teisingai, pasielksiu taip, kaip reikia. Tačiau.. Ar verta pasitikėti Loku? Jis jau kartą mane apgavo. Ir kaip jis po velnių, atsidangino čia?!

Panika pagavo mane į savo verpetą ir įsitraukusi pradėjo žaisti visomis mano abejonėmis. Ne. Privalau išlikti rami, privalau viską atlikti šaltai ir tiksliai taip, kaip parašyta. Tik tuomet supratau, kokią klaidą aš padariau. Reikėjo viską perskaityti dar kelis kartus, o ne vieną. Velnias, elgiuosi per daug impulsyviai.

Kelis kartus įkvėpiau ir užsimerkiau. Aš tai padarysiu, nužudysiu Klaudijų. Tačiau jeigu nepavyks? Aš.. Mirsiu? Nervingai šyptelėjau sienai. Na bent jau mirsiu ne šitame supuvusiame narve. Mintimis pabandžiau dar kartą įsivaizduoti kiekvieną, Loko užrašytą, žodį. Taigi, Klaudijus šiandien, pagaliau mane pasikvies. Ar vėl gers mano kraują? Turbūt. Kam dar aš jam reikalinga? Na turbūt, dar tam, kad galėtų pasijuokti iš likimo, kuris jam atsiuntė mane ir mano pražūtingą kraują.

Džiaugiausi, kad pagaliau visa tai vyksta, bet tuo pačiu ir dvejojau. Viskas atrodo per daug lengva ir paprasta. Negi tūkstantmečius gyvenantį Klaudijų, nužudyti tereikia tiek nedaug pastangų? Ir negi, tai padarysiu aš? AŠ?

- Velnias,- sumurmėjau ir akimirksiu pasigailėjau, prisiminusi, kas manęs klausosi.

Na gerai. Nužudyti. Ar aš sugebėsiu nužudyti? Juk neesu niekada to dariusi, nė karto. Pats žodis, nužudyti, labai lengvas, tačiau atėjus tai akimirkai, ar padarysiu tai? O jeigu man pristigs jėgos, jeigu tas pagaliukas mano rankose, bus per menkas karaliaus krūtinei ir ir.. Šūdas. O jei nepataikysiu į širdį?

Loko plane per daug spragų ir aš kas sekundę atrandu jų vis daugiau. Jeigu pasirašysiu visa tai įvygdyti, rizikuosiu savo kailiu. Savo ir.. Akys nevalingai nukrypo į besišnekučiuojančias seseris. Jos nėra laimingos, regėjau tai jų išvargusiose akyse, tačiau jos bent jau gyvos. Jei aš taip pasielgsiu, kiti vampyrai gali jas nužudyti, jie gali jas ilgai kankinti, priversti jas klykti iš skausmo. Norėčiau išgelbėti ir jas, tačiau negaliu. Kaip turėčiau elgtis? Negaliu joms padėti. Gal man neklausyti Loko? Juk kartą jis jau mane apgavo, kodėl turėčiau pasimauti dar kartą.

Nežinau, kada Klaudijus mane pasikvies, todėl neturiu daug laiko svarstymams. Privalau nuspręsti tučtuojau, kad ir kas manęs laukia po to.

Bandžiau sudėlioti visus pliusus ir minusus Loko plano, tačiau abiejų pusių sąrašai kas akimirką vis ilgėjo. Apsikabinau rankomis kelius ir pasistengiau susikaupti, taip, kaip mane mokė Džulianas. Tąkart aš bandžiau susikaupti, kad galėčiau pakelti į orą tą suknistą lapą, o dabar, kad galėčiau surikiuoti visas mintis ir lyg knygas sudėti, jas atgal į joms priklausančias lentynėles.

Jaučiau kaip ramybė po truputį slenka mano kūnu ir kaip galiausiai aš tampu tokia pat, kokia ir buvau prieš pamatant gulintį lapelį. Kai esu tokia, jau galiu  logiškai mąstyti ir viską apsvarstyti. Esu šalta. Tokia ir turiu likti.

Kerštas Klaudijui, ar ne to aš visą laiką norėjau? Klaudijaus mirtis, juk ji pakeistų viską. Niekas nebevaldytų visų vampyrų, jie būtų tokie patys pažeidžiami, kaip ir žmonės, ar raganiai. Na, taip gal Martinasir apsiimtų viską tvarkyti, bet kas jo klausytų? Jis nėra Klaudijus ir niekada nebus. Aš išgelbėčiau pasaulį. Ar dėl to verta paaukoti dviejų seserų gyvybės? Nežinau, bet kadangi aš apsisprendžiau padėti Lokui, tai turbūt nusprendžiau ir tai, kad Andoros ir Misės gyvybės to vertos.

- Elžbieta!- pakėliau galvą ir susidūriau su žibančiomis tamsiaplaukės akimis.

- Ką?- nusišypsojau jai, žinodama, kokia, vis dėl to, aš veidmainė.

- Gal nori prie mūsų prisijungti?- Andoros akys nukrypo į vietą šalia ir aš tik dar plačiau išsišiepiau.

- Mielai,- atsakiau ir atsistojau, jausdama kaip mano krūtinėje plečiasi tuštuma.

Nespėjau prieiti prie seserų kai už nugaros išgirdau žemą balsą.

- Elžbieta!,- pasigirdo atidaromų narvo durelių garsas ir aš lėtai, sengdamasi atrodyti nustebusi, atsisukau.

Rodyk draugams

- Mes neturime tėvų,- karčiai sukuždėjo Misė ir nusuko akis, tarsi taip galėtų paslėpti savo skausmą nuo mano žvilgsnio. Tačiau man nereikėjo jo matyti, aš visą širdgėlą išskaičiau tiesiog iš jos minčių.Andora priglaudė galvą prie šviesiaplaukės krūtinės ir užmerkė akis.

- Juos nužudė,- tykus balsas supurtė visą orą aplinkui taip stipriai, kad net aš, regis, pajutau, kaip odos paviršiumi nuslenka siaubo banga. Tuomet tai ir supratau.

- Jūs seserys,- pati tuo sebėdamasi pareiškiau.

Tyla tik patvirtino tą faktą, tokį keista ir nepaaiškinamą. Jos negali būti seserys, per daug skirtingos, bet vis dėl to yra. Dar kartą mano tiriantis žvilgsnis nuslinko abiejų merginų kūnais. Misė tokia tvirta ir raumeninga, tvirtai apglėbusi laikė savo seserį ir net ir norėjusi, ji nebūtų sugebėjusi papsprukti iš tvirto Misės glėbio. Toks smulkus kūnelis, prigludęs prie šviesiaplaukės, tirtėjo nuo prisiminimų bangos. Kiek daug jos abi turėjo iškęsti? Kiek daug žarijų joms teko nuryti?

Sunkiai atsistojau, mėgindama pramankštinti nutirpusias kojas ir akimirką pajutau kaip susvaigsta galva. Akyse į visas puses pradėjo plėstis juodi taškai, grąsindami, užimti visą teritoriją. Bet aš juos suvaldžiau, gražinau visas šio pasaulio spalvas į vietą, kad ir kiek jų mažai bebūtų šiame geležiame ir šiurpiame narve.

- Mes jau pripratome prie to, priprasi ir tu,- bandė mane paguosti tyras ir švelnus balsas. Stengdamasi neatrodyti per daug sukrėsta, nusukau galvą į grotas ir rankomis suėmiau šaltus it ledas virbus.

- Man nereikia prie to priprasti,- piktai tariau ir stipriai tarp pirštų sugniaužiau geležį,- aš čia ilgai neužsibūsiu.

Balsas neskambėjo, taip tvirtai, kaip aš norėjau ir pagaliau į mano pasamonę atėjo tikroji tiesa. Ilgai neužsibūsiu? Kad regis jau užsibuvau. Abejonė. Taip, ji smelkėsi mano gyslomis, kabinosi visomis rankomis į mane, aiškiai liudidama, jog neketina pasiduoti. Ir tuo pačiu klausė. O ar aš ketinu pasiduoti?

Papurčiau galvą.

- Ir jus išlaisvinsiu..- pažadas nuo mano lūpų nuslydo taip greitai, kad aš jau nebespėjau jo sugauti. Kodėl aš jomis rūpinuosi? Kam man to reikia? Niekada, dar nejaučiau tokio didelio noro, kažkam padėti, kažką gelbėti. Kitavertus, niekada ankščiau, dar ir nepažinojau, taip stipriai nuo aukšto kalno puolusių žmonių.

Supratau, kad tai, ką aš dabar joms pasakiau, privalėsiu įvykdyti. Prie mano ilgo sąrašo rūpesčių, prisidėjo dar vienas punktas. Seserys. Sunkiai atsidusau, pirmą kartą suvokdama, savo žodžių svarbą. Viena vertus, aš joms suteikiau viltį, milžinišką viltį, kurį atsispindėjo jų pakeltose akyse. Merginos tikėjo manimi ir mano žodžiu, jos tikėjo, kad aš neesu paprasta, kad galiu kažką padaryti ir dabar, kai tai buvo ištarta garsiai, jų tikėjimas tik dar labiau suliepsnojo. Tačiau kitavertus, ką reiškia viltis, jeigu ji tuščia?

- Reikia pabandyti..- koja paspyriau ant žemės gulintį tuščią dubenį, kuriame prieš kelias valandas, dar ilsėjosi šlykštus marmalas, kurį aš suvalgiau. Niekaip nesupratau, kodėl aš tai darau, saugau gyvastį, kažkam, ką suplanavo Klaudijus. Gal jis vėl gers mano kraują, o gal sumąstė pakankinti, net nusitempti į lovą. Nuo pastarosios minties nusipurčiau. Ne, šito aš jam neleisiu. Tikrai neleisiu. Tačiau kaip? Valgydama aš jam nesipriešinu, deja nevalgydama aš priešinuosi sau, o tai irgi nieko gero. Jausti gurgiantį pilvą apačioje ir tįstančias seiles, stebint, kemšančias seseris. Ne, turi būti kitas būdas.

Susiraukusi pažvelgiau į savo purvinas rankas. Galėčiau jomis pasismaugti. Keista, bet aš to nebenoriu. Nebenoriu mirti, nebenoriu palikti šio dar taip nepažinto pasaulio. Noriu patirti viską, pradedant nuo kokio dar neragauto skanėsto, baigiant šuoliu parašiutu. Niekaip negalėjau prisiminti, kada mano mintys taip pasikeitė, kada aš tapau tokia silpna. Taip, norą gyventi, aš laikiau silpnybe, nes šiame kontekste, jo kitaip ir nepavadinsi.

Aš to noriu. Gyventi!

NORIU!

- Tai norėk toliau, kvailele,- sumurmėjau pati sau ir nestipriai galva trinktelėjau į grotas. Ši mirtina tyla, apgaubta permatomo mirties šydo mane siaubingai baugino, lyg kažkas svetimas skverbtusi į mano galvą ir bandytų paveikti mintis. Kodėl niekas kitas to nejaučia, trapios mirties motinos stovint šalia ir stebint, lyg kokį juokingą filmą, kurio aktoriais mes esame, patys to nežinodami. Staiga prisiminiau ką Misė man sakė antrąją dieną.

- Iš pradžių jautiesi taip, lyg tave nuolat kas stebėtų, lyg būtum bandymų zuikis. Mes ir manėme taip, nes nežinojome, kas bus. Vėliau jau pripranti, susitaikai su tuo,- Misės veidas sakant tuos žodžius regėjosi toks rimtas, per daug rimtas. Aš tik nusijuokiau ir atkirtau jai:

- Vadinasi buvot prisirijusios svaigalų,- sarkazmas mano balses trykšte tryško per kraštus.

- Kai ateis laikas, tu, suprasi,- teatsakė tuomet Misė ir įniko srėbti iš dubens, keistos išvaizdos košę.

Dabar aš supratau, ką ji turėjo omeny. Aš juntu, tai, kad ir kaip bandydama nuo to išsisukti ir joks sarkazmas nebepadeda. Turbūt po šitiekos dienų, praleistų uždarytai, man jau pradėjo maišytis protas, tačiau aš vis dar tikėjau, jog tai galima kažkaip įveikti. Nuo to, kad esu įkalinta, aš juk nepasikeičiau. Esu vis dar Uždraustoji. O argi Martinas man nesakė, kad galiu bendrauti su dvasiomis? Tad, kodėl gi nepabandžius pabendrauti ir su pačia mirtimi?

- Kiek laiko jūs dažniausiai būnate uždarytos?- paklausiau dar kartą ir nesulaukusi atsakymo atsisukau. Juodvi apsikabinusios viena kita, kietai miegojo ir neramus alsavimas išdavė, kad sapnas neatnešė nieko gero. Tai veikiau košmaras, nei sapnas.

Švelniai žvilgsniu nuslydau merginų veidais ir nusišypsojau. Kokios jos nekaltos. Šypsena dingo nuo lūpų. Nekaltos, bet įkalintos. Nežadinau jų, nes atsakymo man nereikėjo. Aš to klausimo klausiau jau taip dažnai pastarosiomis dienomis, kad skaičius, pats tarytum savaime įsirėžė į atmintį, lyg būtų kas gerai peiliu pasidarbavęs. Savaitė. Daugiausia svaitė. Tiek joms duodama laiko, atgauti jėgoms. Andoros balsas iš pasamonės vėl prasimušė į mano mintis.

- Kartą jie pasiėmė mane dvi dienas iš eilės, o poto laiko, man reikėjo labai ilgai gulėti susirietusiai, nes negalėjau pajudinti nė vieno raumenėlio. Jie labai retai duoda savo kraujo. Tačiau kai duoda, tu, jautiesi visiškai gerai. Jei ne, tai skausmas sukausto tave agonijoje ir tu esi visiškai bejėgis prieš jo geležinę ranką.

- Ar tave buvo kada pasiėmęs Klaudijus?- paklausiau tą kąrt jausdama, kaip pirmieji panikos požymiai lipa mano kojų pirštų galiukais.

- Ne, tačiau buvo pasiėmęs Misę.

- Taip,- patvirtino sesuo,- jis žiauriausias iš jų visų. Jis norėjo mane nužudyti, tačiau aš per plauką likau gyva. Girdėjau, kaip jie kalbėjosi, jog mano širdis buvo sustojusi. Labai bijojau ir tikrai maniau, kad jau viskas, kad mirsiu. Tačiau, tada Martinas davė man savo kraujo ir aš pasveikau. Atsibudau tik Andorai ant rankų.

- Ją čia atitempė lyg mirusią. Dar pamenu kaip suklykiau, maniau, kad viskas baigta, likau viena..- ašara nuriedėjo šiltu Andoros skruostu. Nejučia suvirpėjau.

- Šeimininkams mes nerūpime, jie tegalvoja tik kaip patenkinti savo aistras ir alkį.

- Jie niekšai,- tariau, žinodama, kad tiesa nuo to tampa tik skaudesnė.

Prisiminus tą pokalbį, apmąstymai pasidarė tik sunkesni. Jiems nerūpi žmogaus gyvybė. Tad kaip mums iš čia dingti, nepastebėtoms. Yra tik viena išeitis, kuri mano galvoje jau seniai buvo susiformavusi. Deja, ši išeitis per daug beprotiška ir kvaila. Priversti Klaudijų įsimylėti mane. Ne.. Geriau nesikabinsiu šios minties, kuri net už šiaudą mažesnė. Klaudijus neturi širdies, jis nemylėjo ir nemylės nieko pasaulyje, tuo labiau manęs. Savo vergės.

Suvirpėjau iš pykčio.

- Vergė,- ištariau tai taip garsiai,- ir kas galėjo pagalvoti?!

Planai. Kiekvienas mano sukurptas planas nuskriedavo veltui, vos aš suvokdavau, kad maisto nešiotojai nesiruošia man padėti, ar vos mano balsas pavargdavo nuo burnojimo ant vampyrų, taip bandant juos išprovokuoti. Jie nėra kvaili ir turbūt daugybė pragyventų metų juos to išmokė. Gudrumo ir kantrybės.

O man kaip bebūtų keista neprireikė metų. Tereikėjo vos pusantro mėnesio suvokti, jog ir aš kai ko mokausi.. Tampu panašesnė į Klaudijų. Be širdies ir be jausmų. Vienintelius mano kūne išlikusius jausmus galėčiau suskaičiuoti ant pirštų. Gailestis, Pyktis, Abejonė, Kerštas ir Noras.

Tik tiek jų beliko, po to pusantro mėnesio praleisto šiame narve, tik su menku maistu ir kažkokiu juokingu puodu vandens.

Dabar aš tai suprantu. Aš neturiu šitiekos metų, kaip, kad jie. Klaudijus bandys mane palaužti ir sugriaužti po truputį, mėgaudamasis tuo. Tačiau aš irgi turiu ginklą. Savo kraują, kurį palaužti netaip jau ir lengva, o jei tiksliau, tai iš vis neįmanoma.

Šyptelėjau į visai kitomis spalvomis nusidažiusias grotas ir nuo mano lūpų nuslydo tie patys sunkūs žodžiai, kuriuos aš tariau palikdama Rebekos namus:

- Aš Elzė, man 17 metų, ir žinot ką? Ne jums mane nusodint.

Rodyk draugams

- Nelysk prie jos. Pats karalius iš jos gėrė.

- Žinojau, kad taip nutiks.

- Taip. Bet kodėl ji čia? Matei, Martinas..

- Ša!

Gulėjau užsimerkusi ant kietų grindų ir stengiausi apsimesti miegančia. Prieš kelias minutes pabudau ir vis klausiausi kažkokių merginų pokalbio, bei jų padrikų minčių. Niekaip negalėjau susikaupti. Kodėl aš dar gyva? Kodėl, jis manęs nenužudė? Kažkas mane bakstelėjo, tačiau aš vistiek nesijudinau. Skausmo nebejaučiau visiškai ir tai mane labai neramino. Kada aš išgyjau? Gal čia koks rojus? Tačiau rojuje gi nebūna šaltų grindų.

- Ji gyva?- kažkos švelnus balsas šalia manęs sukuždėjo žodžius, kurių girdėti nenorėjau. O kaip tau atrodo, ar aš gyva?

- Manau, taip. Ji kvėpuoja.

- Turbūt ji gavo kraujo. Jie kartais taip daro, kai per daug išgeria.

Du moteriški balsai plaukiojo šalia manęs, tarsi dvi mažos žuvytės vandenyje. Jei būčiau pramerkusi akis, jos turbūt išsigąstų ir nuplauktų kur nors tolyn. O aš šito nenorėjau. Man reikėjo informacijos. Tačiau, net mintys, jos man nedavė.

- Galėjo ją įkišti į kitų narvą, o ne į mūsų. Ką mums dabar su ja daryti? Darius nieko nepaaiškino. Matei jo žvilgsnį?- kiek storesnis ir atžaresnis balsas mane jau pradėjo erzinti. Kodėl jos negali daugiau ką nors paaiškinti? Mes narve? Kaip mes galime būti narve? Kažkokia nesąmonė. Aš turbūt sapnuoju.

- Gal mums ją reiktų pažadinti? Ji mums pasakytų,- po šių žodžių kažkuri iš merginų pliaukštelėjo man per skruostą ir aš nepatenkinta atsimerkiau. Virš manęs palinkusios buvo dvi galvos. Viena, graži tamsiaplaukė mergina susirūpinusiu veidu žvelgė į mane. Kita šviesiaplaukė, kai aš atsimerkiau dėbtelėjo taip nepatikliai ir piktai, tarsi aš būčiau didžiausia nelaimė pasiųsta joms.

- Kur aš?- kelis kartus pasimarksčiau ir atsisėdau. Merginos neatsakė, tad aš apsidairiau, negalėdama suprasti, kodėl jos taip keistai į mane spokso. Vis dėl to, mes buvome narve. Tikrų tikriausiame narve, kuriame turėtų būti laikomi kokie cirko lūtai, o ne žmonės. Gal tai kalėjimas, ar kas panašaus? Nenustebčiau. Narvas šiaip jau nebuvo labai didelis, jame tilpo keli apklotai ir kiek spėjau pamatyti indai su kažkokiu maistu. Klausiamai pakėliau akis į dailią tamsiaplaukę.

- Tu, mūsų narve,- tyliai atsakė ji, tarsi garsiai šnekėti čia būtų draudžiama.

- Tą aš jau supratau,- ranka persibraukiau per savo sulipusius nuo kraujo plaukus ir atsistojau. Pirštais už savo nugaros užčiuopiau šaltas narvo grotas ir iškarto atitraukiau ranką, išgąsdinta situacijos realumo,- mes kalėjime?- tyliai paklausiau spoksodama į kambarį, kuriame stovėjo šis narvas.

- Ne,- atsakė tas pats atšiaurus balsas priklausantis šviesiplaukei,- visi vergai gyvena narvuose, neišmanėle,- piktai į ją dėbtelėjau.

- Nusišneki. Aš ne vergė,- tvirtai pareiškiau ir pasitaisiau kruviną suknelę. Kraujas jau buvo sudžiuvęs. Kiek laiko praėjo, nuo mano ir Klaudijaus susitikimo? Šviesiaplaukė piktdžiugiškai nusijuokė ir pirštais pabarbeno į grindis. Girdėjau jos mintis, tačiau jos buvo tokios suveltos, kad aš tuoj pat nusprendžiau, jog vampyrai, jau bus pribūrę joms ką nors.

- Jei tu nevergė, tai kodėl tu tada čia, gražuolėlė?- pergalingas balsas, privertė mane atsisukti ir dar kartą įdėmiai nužvelgti abi merginas. Jos vilkėjo labai minimaliai, tik apatinius rūbus ir viskas. Tai mane vertė jaustis nejaukiai. Abi gražuolės sėdėjo ištiesusios kojas ant grindų ir atsirėmusios į metalinias grotas. Staiga man dingtelėjo nauja mintis. Kas dar gali taip apsirengusios būti?

- Aš ne kokia kekšė, kad būčiau čia su jumis,- paisišlykštėjusi nužvelgiau jas ir nupėdinusi link metalinų durelių pabandžiau jas atidaryti. Nieko. Visiškai nieko.

- Na nuo šiol, tu, tokia pat kekšė kaip ir mes. Ir tokie patys pietūs šeimininkams,- blondinė savo padažytomis akimis piktai mane nužvelgė.

- Aš ištrūksiu iš čia,- pareiškiau įvertinusi padėtį ir atsisėdau priešais dvi merginas.

- Įdomu kaip tu taip padarysi?- skeptiškai tarstelėjo šviesiaplaukė.

- Palauksiu, kol koks vampyras čia ateis,- ramiai atsakiau ir užsimerkiau,- beje kas jūs tokios?

- Andora,- švelnus balsas, priklausantis juodaplaukei atsklido iki manęs.

- Misė,- pajaučiau skirtumą tarp švelnumo ir atgrasumo. Tikrai nemažas.

- Na, Mise ir Andora, aš esu Elžbieta. Ir tikrai, kad ne vergė,- apsikabinusi kelius pasidėjau galvą ant jų.

- Na dar pažiūrėsime, ar ne. Bet vistiek tiesa bus mano. Iš skylių kakle matau, kad iš tavęs gėrė, tad tu esi vergė. Tik vergėmis maitinasi ir dažniausiai su jomis miega šeimininkai.

- Šaimininkai,- nusižiovavau,- tai čia turi omeny, kad tie kraugeriai?- tyliai paklausiau.

- Ša! Nori mus pražudyti?! Jie šeimininkai!- baimingas blondinės balsas pasiekė mano ausis.

- Jie man nešeimininkai,- atsikirtau ir nusipurčiau. Kambaryje nėra šalta, tačiau drebulys vis dėl to mane puola,- ir niekada nebus,- daugiau sau, nei joms pridūriau.

- Jei pati nori mirti, tai bent jau nepražudyk mūsų!- piktai sukuždėjo Misė.

Nieko jai netsakiau, tik paslėpiau savo galvą tarp kelių. Mano mintys vis sukosi neduodamos man ramybės. Kodėl jis manęs nenužudė? Jis žino, kas aš, bet vistiek nenužudė. Juk prašiau jo. Nauja mintis atėjusi į galvą, privertė mane staigiai atsimerkti.

- Po galais!- sumurmėjau ir tuščiomis akimis pažvelgiau į tolį. Džulianas! Ir Adamas! Kas bus su jais? Martinas sakė, kad Klaudijus tuščiai nekalba ir tuščiai nieko nedaro. Tad ką jis darys su manimi ir jais. Širdis dunkstelėjo į mano krūtinės sienelę. Vėl prisiminiau, visą skausmą kurį patyriau atrodo kątik,- aš buvau smarkiai sužalota,- tariau dviems merginos, kurios dėl kažko tarėsi, bet vos aš prabilau, pakėlė galvas,- kaip aš taip greitai išgijau?- paklausiau.

- Vampyrų kraujas tau padėjo. Turbūt kažkuris tau jo davė,- tyliai atsakė Andora.

- Logiška,- sumurmėjau,- kiek laiko jūs jau čia?- paklausiau pirmo klausimo šovusio į galvą, tikėdamasi, kad tos dvi padės man nukreipti savo mintis. Vis dėl to kaip viskas beprasmiška.

- Nežinau, gal pusė metų,- Misė ilgesingai pažvelgė į išėjimą už manęs.

- Kaip čia patekot?- pasidomėjau.

- Mes dirbome ankščiau viešnamyje. Jie vieną kartą atėjo ir pasiėmė mus. Nuo tada, mes taip ir gyvename,- pasekiau Andoros akimis į apklotus gulinčius ant žemės,- Jiems patinka, kad mes kenčiame. Tai juos kursto,- pridėjo ji. Nusipurčiau.

- Iškrypėliai,- tariau ir su didele užuojauta pažvelgiau į jas. Dabar jos man nebeatrodė tokios atgrasios kaip prieš tai. Pajaučiau kaip gailestis kyla manyje ir pasistengiau užgniaužti jį.

- Elžbieta, nevadink jų taip, jie gali mus nužudyti,- su ašaromis kayse paprašė manęs Andora ir aš nusukau akis.

- Kaip sau norit,- sumurmėjau, apsikabindama save rankomis ir priglausdama skruostą prie grotų,- ką jie su jumis daro?- paklausiau, nors ir pati gerai žinojau atsakymą.

- Jie geria mūsų kraują. Ir dar mylisi, neretai prievartauja. Jiems tai labai patinka,-Misės balsas šioje nelaisvėje nuskambėjo taip kraupiai, kad aš suvirpėjau.

- Ar jūs bandėte priešintis?- tariau, žinodama, kad taip labai kvaila.

- Jie mus nužudytų. Mes nenorime mirti,- nervingai sukandau dantis, išgirdusi koks žiaurumas apgaubė vampyrų širdis, kad jie taip elgiasi. Išgirdau tylų kūkčiojimą ir pažvelgusi į kitą galą išvydau kaip Misė palinkusi prie Andoros ją guodžia. Kaip galima taip gyventi?

- Jūs visą laiką būnate narve?- Misė priekaištingai pažvelgė į mane.

- Ne visą. Mums būna, kad leidžia nueiti į dušus, nusiprausti, pasidažyti, persirengti. Dažniausiai, tai būna, kai mumis pasimaitina.

- O kas po to?- paklausiau.

- Po to, mes savaites būnam čia ir atgaunam jėgas. Tuomet jie vėl mumis maitinasi,- Misė vėl palinko prie Andoros ir prisitraukė ją prie pat savęs,- kodėl jie čia tave įkišo?- paklausė po kelių minučių.

- Nežinau,- nuoširdžiai atsakiau,- Klaudijus iš manęs gėrė, o toliau jau nieko nebepamenu,- iš akių mačiau, kad šviesiaplaukė manimi nepatikėjo.

- Aišku,- tepasakė ji ir užsimerkė, turbūt galvodama apie savo dalią.

Aš padariau tą patį, nebežinodama, ko dar galėčiau jų paklausti. Jos dvi atrodo tokios trapios, bet tuo pačiu ir pačios yra dėl to kaltos. Kas joms liepė dirbti kekšėmis? Čia jos dirba tą patį, tik su priedais. Atsidusau, apsilaižiau lūpas, mėgindama numalšinti alkį viduje. Kaip seniai aš nieko neturėjau burnoje? Net pati jau nebežinau. Paskutinį kartą valgiau Adamo namuose. Tuomet, kai mes iš jų išvažiavome, pavalgyti nespėjau.

Už manęs, negarsiai girgždėdamos atsidarė kambario, kuriame stovi mūsų narvas, durys ir pro jas įžengė vaikinas, nešinas kažkokiais dubenimis. Girdėjau vaikino mintis ir nusprendžiau, kad tai žmogus, o ne vampyras, tad aš į jį per daug nebekreipiau dėmesio, tol kol jis, mums į narvą neįkišo tų dubenų.

- Kas tu?- nepatikliai paklausiau bet jis man neatsakė ir išėjo. Jo mintys man irgi nepadėjo. Nieko iš jų nesupratau. Turbūt vėl vampyrai pasidarbavo. Tai jau pradeda užknisti.

Pažvelgiau į tai kas gulėjo gyvūnams skirtuose dubenyse. Kažkoks mėšlas kurio valgyti, aš tikrai nesiruošiu. Negi jie tikrai tokie žiaurūs, kad taip elgtusi su žmonėmis? Turbūt. Geriau jau tada nusmarinsiu. Ir sugriausiu visus Klaudijaus planus, paruoštus man. Šyptelėjau. Ir kokio velnio aš į visa tai įsivėliau? Ir kokio velnio aš išėjau iš Rebekos namų? Kokio velnio? Geras klausimas. Tik kur atsakymas?

Rodyk draugams

Ramiai žengiau žingsnį pro plačias duris, kurias atidarė Martinas ir sustojau žvelgdama tiesiai priešais save į didelę menę, kurios gale atsirėmęs į kėdę, stovėjo jis. Akimirką mes vienas kitą tik stebėjome, tyrinėjome ir vertinome. Jaučiau įtampą slystant mano oda, tarsi gyvatė lėtai rangytusi, laukdama kol tu suklysi ir kol ji galės staigiai kirsti tau ir nusitempti anapilin. Pilkos akys įremtos į mane nužiūrinėjo mano veido, kūno bruožus, tuo tarpu manosios tyrinėjo jį, ieškojo panašumų ir skirtumų tarp dviejų vyrų. Vieno, buvusio mano sapne ir kito, stovinčio kitame menės gale. Pirma, panašumų surasti buvo labai sunku ir aš net suabejojau, ar tai tikrai vienas ir tas pats vyras. Bet galiausiai aš įveikiau pirmojo įspūdžio barjerą ir įžvelgiau jame tą patį įniršį ir neapykantą, kaip ir tada, sapne. Anuomet Klaudijus atrodė kiek kitaip nei dabar. Nežinia, ar jį pakeitė praėję tukstantmečiai, ar jis seka mados šauksmu, bet to, stipraus, galingo vyro, ilgais, juodais plaukais, barzdoto, viso purvino ir kruvino, beveik pasiekusio beprotybės ribą, nebeliko.Dabar aš regėjau vyrą, gal net būtų galima pavadinti jį vaikinu, esantį taip toli, nuo tikrosios savo išvaizdos, kad net per milijonus metų, jis iki jos nebeprieitų. Tamsūs, stipriai patrumpinti, į viršų sukelti plaukai, atidengė jo veidą, lyg maža kriauklytė apnuogintų savo viduje saugomą perlą. Neaukšta kakta keistai derinosi su plačia, kiek riesta nosimi, po kuria glūdėjo plonos, pailgos lūpos, išriestos į šypsnį. Juodi, tankūs antakiai, po savimi saugojo dvi išraiškingas akis, kurios nuo mano įėjimo į menę nė karto nesujudėjo, o daugybė storų ir ilgų blakstienų, apsupo jas, tarsi gūdus miškas, neketindamas jų paleisti.

Visuomet, kai mąstydavau apie Klaudijų regėdavau jį, lyg kokį žvėrį pasiruošusį pultį savo auką. Pamačiusi jį suabejojau savo vaizdavimusi, tačiau dabar, supratau, kad vis, vis dėl to, aš neklydau, Klaudijus buvo lygiai toks, kokį aš jį įsivaizdavau, gal net dar baisesnis. Žiauresnio padaro už jį aš dar nesutikau šiam pasaulyje ir greitai susivokiau, kad tai aš esu auka, o jis žvėris ir niekas to niekada jau nebepakeis. Tą žinojo ir Klaudijus, kuris aiškiai mėgavosi savo padėtimi. Jis stipresnis, tuom viskas ir pasakyta.

Durys už manęs užsidarė ir aš likau viena, basomis pėdomis stovėti ant šaltų menės grindų. Jaučiau drebulį slenkant kojomis viršun ir greitai jį nuvijau, žengdama vieną žingsnį į priekį. Visiškoje tyloje, šis žingsnis pasirodė toks garsus ir triukšmingas, kad kiekvienas jo sukeltas garsas atsimušė į sienas, suvirpindami viską, išskyrus mano širdį, kuri plakė taip pat ramiai, kaip ir plaukė mano mintys. Drąsiai stebeilijaus į akis pirmojo vampyro, kuris ir užvirė visą šį mėšlą, kuris sugriovė mano gyvenimą. Ir ne tik mano. Jis sugriovė milijardus gyvenimų. Negalėjau pasakyti, apie ką jis galvoja, tačiau galėjau pasakyti apie ką galvojau aš, tad taip ir padariau, tiesiai tariau žvelgdama į jo pilkas, keisto įniršio kupinas akis:

- Susitikome dar kartą, Claudios,- sukuždėjau jo vardą taip tyliai ir aiškiai, lyg jis visą mano gyvenimą būtų gulėjęs ant liežuvio.

- Dabar, tu, tokia,- taip pat tyliai atsakė jis,- ankščiau buvai kitokia,- grėsmingos akys vis kėsinosi į mano ramybę. Vyriškas balsas nuslydo mano akmeniniu veidu.

- Aš visada buvau tokia,- tvirtai atsakiau ir žengiau dar vieną žingsnį jo link. Nerodžiau savo baimės, nes jos ir nebuvo. Mirti? Nebijau. Klaudijaus akys sužibsėjo, stabdydamos mano žingsnius.

- Ar žinojai,- jo balsas nuskambėjo taip ramiai, tačiau man vistiek tai atrodė, lyg riaumojimas,- ar žinojai,- pakartojo Klaudijus,- kad prieš mane reikia nusilenkti?

Martinas buvo tai sakęs, tačiau, negi jis rimtai manė, jog aš tai darysiu? Klaudijaus veide įžvelgiau pašaipą, kai aš pradėjau dvejoti. Ne, to aš jam neleisiu.

- O, ar žinojai?- nukirtau stebeilidamasi į jo akis,- kad aš niekam nesilankstau.

Klaudijaus šypsena praplatėjo. Vieną sekundę jis stovėjo prie kėdės, o kitą jau buvo prie manęs ir ranka palietęs petį nubloškė mane žemėn. Skaudžiai suklupau ant kelių, stipriai susitrenkdama juos. Ledinis balsas, skambėjo prie pat mano ausies.

- Tuomet pats laikas pradėti tai daryti,- šnypštelėjo Klaudijus ir pasitraukė nuo manęs. Pažeminimas sukaustė mano širdį ir aš pakėliau piktas savo akis. Klaudijus stovėjo ir pergalingai žvelgė į mane, lyg į kokį mažą vabaliuką, kurį bet kada gali sutraiškyti,- aš esu karalius,- galingai tarė jis ir balsas nuaidėjo per salę,- tu, niekale, esi tik paprastas žmogus, kurio gyslomis teka skanus kraujas, kurį aš išsiurbsiu. Man nieko nereiškia tave nužudyti. Kaip ir nužudžiau Minoru. Su pasimėgavimu gėriau jo kraują, su tokiu pat pasimėgavimu gersiu ir tąvąjį.

- Tu esi silpnas,- sukuždėjau vis dar parklupdyta ir kęsdama negailestingą Klaudijo žvilgsnį. Staigus smūgis į skruosta parbloškė mane ir aš pajaučiau keistą kraujo skonį savo burnoje. Gulėjau ant grindų ir rankomis bandžiau pasikelti, tačiau Klaudijaus koja primynė mano nugarą.

- Pakartok, mažas slieke, ką kątik pasakei,- sušnibždėjo Klaudijus man į ausį. Nauja skausmo banga nuslydo kūnu. Negalėjau sulaikyti ašarų.

- Nužudyk mane,- tariau, įgavusi neįtikėtinos drąsos prieš patį baisiausią plėšrūną pasaulyje.Šalta ranka trūktelėjo mane už kaklo ir pakėlė į orą. Priešais pat savo veidą regėjau Klaudijaus akis, kurios stengėsi kažką įžvelgti manyje, tačiau jam nieko nesigavo.

- Tu, Uždraustoji, tai tu turėtum nužudyti mane,- tarė jis, po kelių akimirkų. Aš pradėjau springti, kai oras neprasiskverbė iki mano plaučių. Jau regėjau mirtį priešais savo akis, o giltinės darbą pasisavino pats šėtonas. Klaudijus dar kiek mane palaikė, o tada paleido ir aš nukritau ant žemės. Žiopčiodama, rankomis susigriebiau už gerklės, jausdama, kaip ji dega nuo negailestingų karaliaus pirštų. Aštrus Klaudijaus žvilgsnis prismeigė mane prie žemės,- bet tai tu esi per silpna, kad tai padarytum. Esi tik niekingas žmogus, nevertas, kad aš su tavimi kalbėčiausi,- pašaipūs vampyro žodžiai pasiekė mano pasamonę tik po kelių sekundžių. Pasirėmiau rankomis į grindis ir svirduliuodama atsistojau. Jaučiau skausmą keliuose, pečiuose, skruoste ir gerklėje. Delnu priliečiau kruviną žandą ir drėgnomis akimis, smerkiamai dėbtelėjau į Klaudijų.

- Kalbiesi su manimi, nes neesu paprastas žmogus, esu tau lygi,- sukuždėjau laukdama naujo smūgio. Tačiau jo niekaip nebuvo. Pilkos akys vertino mano žodžius ir galiausiai Klaudijaus veide atsirado pergalinga šypsena.

- Ištiesk rankas,- grėsmingai paliepė jis. Stovėjau ir nejudėjau, jausdama, kad jei darysiu tai ko jis prašo, tai būsiu visiška pralaimėtoja. Pyktis Klaudijaus akyse pradėjo kilti sekundėmis. Jis nepratęs, kad jo kas neklausytų. Lediniai pirštai suėmė mano smakrą ir įsirėžė į jį,- ištiesk rankas,- sušnypštė Klaudijus ir paleido mano galvą. Drebėdama, nevalingai paklusau ir patraukusi savo rankas nuo skruosto, ištiesiau jas į priekį.

- Nuleisk,- tarė Klaudijus, aiškiai patenkintas mano paklusnumu. Nuleidau, nebeturėdama noro dėl to ginčytis. Karaliaus pirštai palietė mano kruviną skruostą ir perbraukė juo, priversdami jį degti. Kai Klaudijus atitraukė ranką, jo pirštai buvo kruvini ir jis juos lyžtelėjo. Sustingusi stebėjau kaip liežuvis slysta mano krauju, mėgaudamasis juo,- štai kuo mes ir skiriamės,- patenkintas savimi Klaudijus nužvelgė mane. Jo akyse regėjau tramdomą alkį,- skiriamės tuo, kad aš tave valgau, ne tu mane, Uždraustoji.

- Vieną dieną, tu, mirsi. Nuo šio kraujo,- akimis nužvelgiau Klaudijaus pirštus, kol jie dar neįsikibo į mane. Turėjau tik kelias sekundes, nes tuoj pajaučiau, kaip skrendu į kitą salės galą ir galva trenkiuosi į sieną. Aštrus skausmas nudiegė mane visą. Jaučiau kaip kažkas manyje sulužo, kaip iš galvos pradeda tekėti kraujas, kaip kruopščiai parinkta suknelė, nusidažo raudona spalva.

- Neatrodo, kad sugebėtum mane nužudyti,- nusijuokė Klaudijus. Gulėjau susirietusi prie sienos ir viena akimi stebėjau karaliaus veidą. Kita akis buvo užmerkta ir tinimas vis labiau apėmė ją visą. Kūnas degė, nuo skausmo ir aš sukandau dantis, kad nesuklykčiau.

- Niekada manęs nepalauši,- sukuždėjau tuščiu balsu ir iškarto pradėjau kosėti. Užsimerkiau, stengdamasi po kiekvieno judesio nepradėti lieti ašarų. Kai atsimerkiau, priešais mane telkšojo nedidelė kraujo bala, iškosėta iš mano gerklės. Klaudijus pritūpė ir pasilenkęs prie mano veido apuostė mane.

- Iš ties? O ką pasakytum, jei nužudyčiau Džulianą? Ir Adamą. Abu tavo meilučius, kuriuos įsižiūrėjai,- pašaipūs vampyro žodžiai susmigo man į gerklę ir skausmas širdyje pasirodo tapo daug stipresnis už fizinį skausmą. Užsimerkiau, kai širdis pradėjo išdavikiškai trankytis į krūtinę, pirmą kartą šį vakarą. Nuraminau ją, primindama, kad ji vis dar yra apšalusi, vis dar ledinė.

- Žudyk,- tvirtai atrėmiau Klaudijaus žvilgsnį,- aš jų nekenčių, jie apgavo mane,- žodžiai rodos tokie paprasti, tik dar labiau padidino mano pyktį. Norėjau prarasti samonę, ar bent jau numirti. Tačiau to nebuvo, tesugebėjau gulėti milžiniškame kraujo klane ir sudėjusi visą savo panieką į žvilgsnį, stebėti šėtono akis.

- Kaip žmogus, tu, per daug drąsi,- lyžtelėjęs mano skruostą sukuždėjo Klaudijus. Jo veidas taip arti manojo, priminė, kokiame pavojuje esu. Per vėlai apie tai susimąsčiau. Karaliaus liežuvis lėtai nuslinko veidu žemyn. Sulaikiusi kvapą, gniaužiau visą degantį skausmą, kurį jaučiau, jam prisilietus prie manęs. Suvirpėjau.

- Nužudyk mane,- tvirtai paliepiau,- nužudyk,- Užmerkiau akis, jausdama Klaudijaus lūpas ant savo kaklo. Jos akimirkai atsitraukė, kad ištartų vieną vienintelį žodelį:

- Gerai..- o tada aštrios iltys susmigo man į gerklę.

Rodyk draugams

- Bet tai, tu, visai durnas!- įsirėmiau rankomis į šonus ir atsirėmiau į sieną- ne, ne ne! Dar kartą ne!- Martinui, mano žodžiai, nė velnio, neatrodė įdomūs.

- Nežadu cackintis čia su tavim. Arba pati nusirenk, arba aš nurengsiu. Ir taip leidžiu pasirinkti,- klajojantis Martino žvilgsnis keistai erzino.

- Neleisiu, po galas, tau manęs maudyt!- sužaibavau akimis,- tu beprotis! Ką aš pati negaliu to padaryt?!

- Kiek galiu kartoti?- Martinas pakėlė akis į lubas,- jau tie žmonės,- sumurmėjo ir pasisuko į mane,- nežadu laukti kol tu čia nusiskandinsi.

- Lyg man nebūtų kas veikti!- atsidusau,- tada jau iš vis geriau nesimaudysiu..

- Maudisies,- pajutau kaip staigiai kylu į orą ir sucypiau.

- Po velnių, ne ne ne! Pasiduodu, gerai viskas! Pastatyk mane ant žemės aš pati!

- Renkis tada,- paliepė Martinas ir atsirėmė į kriauklę, žvilgsniu įvertindamas mano kūną.

Sudvejojau, bet griežtas Martino žvilgsnis mane pastūmėjo apsisukti ir nusiimti maikutę.

- Kad tu prasmegtum, Martinai!- burbėjau mesdama juodą drabužį ant žemės. Spoksojau į vonią priešais save, maudamasi kelnes žemyn. Jaučiau tiriantį žvilgsnį įsmeigtą man į nugarą,- ir būtina, tau, mane stebėti?! Jaučiuosi taip, lyg būčiau įkalinta kažkokio iškrypėlio pilyje!

- Tavo kūnas niekuom neįpatingas,- ramiai pareiškė.

Nu žinai! Išsižiojusi atsisukau į jį, stovėdama vien su apatiniais.

- Žinai ką? Vadinas, tu, jo ir neliesi!- perbraukiau per savo šoną ranka ir piktai įlipusi į vonią užtraukiau užuolaidas,- dink iš čia!- sušnypščiau.

Užuolaidos staigiai atsitraukė ir aš susidūriau su linksmomis Martino akimis.

- Ne,- sukuždėjo jis.

Akimirką stebeilijomės vienas į kitą.

- Fine,- galiausiai piktai nukirtau,- aš dainuosiu.

Martino antakis pakilo į viršų.

- Dainuosi?-  nusijuokė.

- Taip. Aš maudysiuos ir dainuosiu. Taip, tu, žinosi, kad aš dar gyva. Tinka?

Jau maniau, kad jis nesutiks, bet tuomet jo lūpų kampučiai pakilo į viršų ir linksmas žvilgsnis paskutinį kartą nuslydo mano pusnuogiu kūnu.

- Tinka. Išeinu,- Martinas iškėlė rankas, tarsi pasiduodamas ir dingo iš vonios.

Ramiai atsidusau ir atsirėmiau į šaltą vonios sieną. Nu ir suknistas melagis. Jis ir be dainavimo puikiai, girdėtų, kada aš gyva, o kada ne. Neveltui, gi jam supermeno ausys duotos.

- Asilas,- sumurmėjau ir išsivadavau iš likusių drabužių.

- Aš viską girdžiu! Kur tavo dainos?!

- Tai ir girdėk!- sušukau,- lia lia lia…

Pradėjau maudytis ir trinti save visą nuo galvos iki kojų muilu. Buvo gera vėl skaniai kvepėti. Suirzusi, uždainavau, pagal belenkokią melodiją rimuodama žodžius:

- Nekenčiu uodų aš spiečių!

Beje užsinorėjau skanių spagečių!

Ir dainuot visai nemoku,

Jaučiuos dabar, lyg tarp pirmokų.

Bet pradinėje geriau,

Ten iškrypėlių mažiau,

Čia tiktai tave išrengs,

Ir giedoti dar privers!

Dėl spagečių nemelavau,

Tad neškit man juos kuo greičiau,

Tuoj numirsiu aš iš bado,

Kol dar kūnas vonioj nepaskendo.

Ak ir kaip gi pamiršau?

Juk didvyrį aš gavau!

Kuirs tik rožes savo mėto,

Lyg balerina ant parketo.

Jam betrūksta sijonėlio,

Ir balionų didesnių,

Ir tada marš rodyt cirko,

Su balerinomis kartu.

Jau užkniso man dainuoti,

Vienam debilui be ausų,

Tad lipu iš šito mėšlo,

Ir eikit visi jūs po velnių!

Apsisiaučiau rankšluosčiu ir visa šlapia išlipau iš vonios.

- Po galais!- sucypiau, kai prieš mano veidą atsirado Martinas ir išmečiau tą rankšluostį.. Šelmiška Martino šypsena nuslydo mano kūnų,- dink iš čia!- surikau ir pradėjau graibyti nuo žemės vienintelį daiktą, galintį mane pridengti,- Bent jau nusisuk, ištvirkėli!- sušnypščiau supratusi, kad niekur jis neeis. Martinas labai nenoromis pakluso ir šypsodamasis nusisuko,- Nėr tau čia ko spoksot į mane nuogą,- suburbėjau,- asilas!

- Visai neblogai,- nusijuokė Martinas ir vis dar nusisukęs, ranka padavė, man kitą rankšluostį,- atėjau, nes maniau, kad tau prireiks mano pagalbos.

- Tavo?- sarkastiškai nusijuokiau,- ir kokią tu ją gali suteikti? Nušluostyti mane?

- Išdžiovinsiu tavo plaukus,- ramiai atsakė Martinas. Taip ramiai, kad aš pradėjau juoktis.

- Tu beprotis,- sukuždėjau.

- Ne mažesnis už tave, meilute!- Vėl apsisiaučiau rankšluosčiu ir leidau Martinui atsisukti.

- Tai kur tas tavo plaukų džiovintuvas?- paklausiau spoksodama į veidrodį. Minint aplinkybes, tai atrodžiau visai neblogai.

- Čia!- stebėjau pro veidrodį, kaip Martinas, iš vienos iš čia esančių spintelių, ištraukia mano minėtą daiktą, o tada įjungia į lizdą. Norėjau suktis, bet Martinas švelniai mane sulaikė ir įjungęs džiovintuvą, pradėjo rūpintis mano plaukais. Stovėjau kreivai spoksodama į veidrodį ir stebėdama Martino rankų judesius, kurie per visą laiką neišpešė iš mano galvos nė vieno plaukelio! Net tada, kai jau šukos slydo mano garbanomis, nejaučiau jokio pešimo. Kas čia per stebuklai? Net aš taip nesugebu!

- Štai viskas,- sukuždėjo Martinas, kai mano plaukai jau sausi gražiai nugulė ant pečių.

- A..ačiū,- sutrikusi atsakiau ir nusekiau paskui jį į kitą kambarį. Ant nuostabaus grožio lovos gulėjo paruošta trumpa, tamsiai mėlyna, beveik juoda suknelė, o šalia gulėjo bateliai. Liepiau Martinui išsinešdinti ir apsirengiau. Vėliau stovėdama priešais veidrodį, nusprendžiau, kad su bateliais jaučiuosi nepatogiai ir nuspyriau juos. Martinas vienu judesiu sugavo.

- Ką čia darai,- priekaištingai pažvelgė.

- Eisiu basomis,- šyptelėjau ir prisiminiau, kaip visai neseniai basomis pėdinau per mišką su Adamu. Adamas.. Kaip smarkiai man nudiegė širdį ištarus šį vardą mintyse. Užsimerkiau ir giliai įkvėpiau,- Eisiu basomis,- tvirtai ir skausmingai pakartojau,- ir tu man neaiškink, nepriversi mautis, tų kvailų batelių. Jie nepatogūs, prie šitos kuklios suknelės visiškai netinka, o tavo stiliaus skonį reikia smarkiai taisyti,- atsisėdau ant lovos ir pažvelgiau į Martiną,- ar dabar jau eisime pas Klaudijų?- viltigai paklausiau. Vis dar nejaučiau jokio jaudulio dėl to. Martinas nusikvatojo.

- Taip, dabar eisime, pas Klaudijų,- jis padrąsinamai šyptelėjo man ir pridūrė,- atrodai žavingai, kačiuk.

- Ačiū,- atsakiau jam šypsena ir mudu išslinkome pro duris į koridorių. Žingsnelis po žingsnelio artėjau link Klaudijaus. Link pačio karaliaus.

Rodyk draugams